Džeinė Simpson,vieniša motina, po skyrybų gyveno Anglijos pietuose. 1999-iaisiais, kai dukrelei buvo 3 metai, Džeinė sužinojo, kad labai sunkiai serganti. Gydytojai beveik nedavė vilties - esą likę labai nedaug laiko gyventi, daugiausiai - metai. Džeinė sau prisiekė dukrelės Samantos nepalikti našlaite. Taigi ji iš paskutiniųjų kovojo su vėžiu ir rašė dienoraštį skirtą žmonėms, kurie kaip ir ji kovoja su baisia liga.
1999-ųjų, rugsėjį. Samanta tik ką grįžusi iš darželio, aš pirmą kartą pajutau tokį stiprų kojos skausmą. Ilgokai vaikštinėjau po kalnus, tad maniau, kad persistengiau. Skausmas nesiliovė, todėl nuėjau pas gydytoją. Jis liepė persišviesti. Kai po kelių dienų vėl nuėjau, gydytojas pasakė, kad yra problema su mano kaulais. Kokia problema, jis negalįs tiksliai pasakyti. Tačiau, prisimenu, jo žvilgsnis mane išgąsdino. Galiausiai nuėjau į ligoninę pasidaryti biopsijos.
Gydytojai pasakė, kad mano kairės kojos kaulai labai trapūs, tačiau viso to priežasties tiksliai nežinojo. Jie tvirtino, kad reikia operuoti ir sutvirtinti metaliniais virbais. Tik po šios operacijos aš pirmą kartą išgirdau mane sujaudinusį žodį - "mieloma" (mieloma - kaulų čiulpų navikas). Taigi mano šlaunikaulis buvo visai apimtas kaulų čiulpų naviko. Kai jums pasako "auglys", iš karto pagalvojate, kad labai greitai mirsite, o mano Samanta tebuvo 3 metukų.
Tada aš sau griežtai nusistačiau tikslą: gyventi tol, kol mažylė pereis į vyresniųjų grupę. Paskui, jeigu būtų imanoma, dar pagyventi, kol jai sukaks aštuoneri, kad galėtų mane prisiminti, kai manęs nebebus.
Mane vėl turėjo operuoti. Šį kartą laukė transplantacija. Vėžio pažeistas mano kojos ląsteles turėjo pakeisti sveikosios, paimtos iš mano pačios kūno. Tokios operacijos pasiseka arba ne. Viskas buvo atlikta 1999 metų lapkričio mėnesį. Po dviejų savaičių aš išėjau iš Birmingemo ligoninės be jokių komplikacijų. Gydytojai sakė, kad iš pradžių mano kaulai buvo apimti auglio iki 68%. Išvykstant bebuvo tik 2%.
2000-ųjų kovas. Vėl viskas grįžo, kaip buvę. Mano kaulams blogai. Noriu dar pamatyti Samantą vyresniųjų grupėje. Gelbėkite!
2002-ųjų lapkritis. Paaiškinau savo dukrelei, kad sergu ir galiu mirti. Noriu, kad ji būtų paruošta artėjančiai dienai. Samanta netgi buvo su manim kapinėse, kad išrinktume vietą mano kapui.
2005-ųjų rugpjūtis. Seniai nelaikiau rankose šio dienoraščio. Turiu jums pasakyti, kas nutiko per pastaruosius metus. 2004-ųjų rugsėjį buvo baisus atkrytis. Mano gydymas darėsi vis sunkesnis. Aš visą laiką jaučiausi išsekusi ir kankinama skausmo. Šiemet turėjau iškęsti trečią transplantaciją. Nors sunkiai gijau, ši operacija buvo tikra sėkmė. Galėjau gyventi iš naujo, plaukioti, net pradėjau žaisti tenisą.
Mano dukrelė jau devynerių. Esu tikra, kad ji mane visada prisimins. Neseniai sužinojau, kad mano mieloma vėl grįžo. Jau rezervavausi palatą ligoninėje. Bijau, nes nežinau, ko dar galėčiau tikėtis. Dar vienas persodinimas? Mano brolis pasisiūlė būti donoru, tačiau jo kraujas netinkamas. Labai rizikinga, tačiau teks kreiptis į svetimus. Būtinai! Net ir mirdama kovoju!.. Aš reikalinga Samantai. Suprantama, mano tėvai ja pasirūpins, tačiau jie gi negyvens amžinai. Jau trejas Kalėdas ir trejus Naujuosius metus praleidžiu ligoninėje. Dieve, leisk, kad artėjančias Kalėdas praleisčiau su ja!
2007-ųjų rugsėjis. Naujieji testai nesuprantami. Atrodo, kad aš sveikstu. Ką tai reiškia? Nežinau, ką begalvoti: dvi ligoninės tvirtina skirtingus dalykus. Kuo tikėti?
Samanta šiandieną pradėjo mokslo metus koleže. Aš ją pamačiau su uniformine suknele. Niekada nesitikėjau taip ilgai išgyventi ir tai pamatyti. Pati netikiu, kad man tai pavyko. Kai ji išėjo pro duris ir už lango šypsodamasi pamojo ranka, aš greitai nusisukau, nes akys paplūdo ašaromis.
