Daiva NORKIENĖ
Skaitytojai tikriausiai prisimena vieną meilės istoriją: ilgametė Vilniaus griežtojo režimo kolonijos gydytoja susižavi kaliniu recidyvistu Arvydu Grušpalkiu ir už jo išteka. Apie tai rašėme mes, rodė "Bobų vasara". O kai gydytoja ėmė prekiauti narkotikais ir sėdo į Panevėžio moterų koloniją, ši istorija tapo "bestseleriu" visai šalies žiniasklaidai.
"Akistata" kalinių atžvilgiu visada elgėsi garbingai: "teisė" pagal darbus, o ne už biografiją. Ir, kaip dera tikriems idealistams, sveikinome recidyvisto ir medikės santuoką. Šios dienos rašinys - apie tai, kas nutiko žmonai atsidūrus kalėjime.
"Bus "mokro"
- Aš sau prisiekiau: nesiskusiu ir nesikirpsiu, kol nepamatysiu savo Liudmilos, - "Akistatos" žurnalistei guodėsi Arvydas Grušpalkis dar tada, kai iki teismo suimta jo žmona mėnesius leido Lukiškėse. - O jeigu, neduokdie, ją, vargšę, nuteis, rūpinsiuosi namais ir jos nepilnamečiu sūnumi Edgaru.
"Akistata" sužinojo, koks yra tas rūpinimasis. Pasakoja labai artima Liudmilos giminaitė (kad "nemirtų iš gėdos prieš kaimynus", prašė neskelbti nei vardo, nei pavardės):
- Liudmila jau sėdėjo kolonijoje, kai abu su vyru užsukome pažiūrėti jos namų. Rūpėjo ne vien todėl, kad ji mano vyrui parašiusi įgaliojimą rūpintis jos butu, bet ir dėl berniuko. Edgarui tik keturiolika, o jau likęs pats vienas, be mamos. Manote, tikėjomės, kad patėvis jį gerai prižiūrės?
Atėję į iki tol tvarkingą gydytojos butą giminaičiai susirūpino: Arvydas Grušpalkis buvo atsivedęs pulką draugų, Edgaras užsidaręs savo kambaryje, maisto namie - beveik nė kruopelytės. Nepažįstami vyrai (Arvydo draugai) sėdėjo krėsluose, gulėjo lovose, o su jais buvo ir viena jauna graži moteris. Arvydas paaiškino, jog tai jo duktė iš kitos santuokos, atvažiavusi į Vilnių dėl studijų ir neturinti kur pasidėti. Giminaičiai dar paabejojo, kaip tokioje netvarkoje ir šurmulyje gali ištverti mažametis vaikas. Tačiau bent jau iš pradžių nerimui priežasčių nebuvo. Arvydas pareiškė turįs darbą, laiku sumokąs už butą, telefoną, rūpinąsis Edgaru. Ir nieko čia blogo, kad "paguosti ir pasikalbėti" užsuko keli seni draugai. "Svarbiausia, kad neskriaustų berniuko ir "neišparceliuotų" Liudmilos buto", - pamanė giminaičiai. Tačiau kai vėl užsuko į Rinktinės gatvėje esančius L. Grušpalkienės namus, savo akimis nepatikėjo: ant sofos gulėjo pervargęs Arvydas, o jo rankos buvo surakintos... antrankiais. "Pabėgau iš policijos automobilio", - paaiškino ir nusiuntė Liudmilos berniuką į turgų nupirkti metalo pjovimo įrankių. Edgaras giminaičiams pasirodė keistas, liūdnas ir nekalbus. Giminaičiai įtarė, kad Arvydo draugai - narkomanai, susirenkantys į laisvą plotą "pakaifuoti". Įtarė, kad dėl tokios aplinkos, triukšmo, o gal ir dėl bado vaikas negali ramiai mokytis. Tačiau ką jie galėjo padaryti? Gydytoja savo sūnų paliko namuose, sutuoktinio globoje. Nors vyresnysis, Olegas, užuot gyvenęs erdviame motinos bute, kažkodėl nuomojosi kampelį pas svetimus.
Bet vieną dieną kažkuris iš Liudmilos sūnų prakalbo. Pasirodo, Edgaras su patėviu gyveno pusbadžiu. Tiesa, Arvydas jo nemušė, neplūdo, tačiau ir nesirūpino. Vieną kartą savo laiške motinai keturiolikmetis išdrįso pasiskųsti: "Tie tėvo draugai, tos kompanijos, badas..."
Arvydas apie tokį laišką sužinojo iš pačios Liudmilos ir perpykęs užsipuolė berniuką: "Paklausyk, jeigu tu dar kartelį mamai parašysi ką nors panašaus, bus "mokro". O nusikaltėlių žargonu tai reiškia žmogžudystę ar kraujo praliejimą. Taip vaikas ir liovėsi guostis už grotų atsidūrusiai mamai, o giminaičiai jį iš gimtųjų namų pasiėmė pagyventi pas save. Visa tai mums papasakojo patys giminaičiai.
Mokykloje pasiūlė prekių
Vilniaus Šventojo Kristoforo vidurinės mokyklos (joje mokosi Edgaras) direktorė Aldona Grušnienė "Akistatai" prasitarė:
- Edgaras visuomet buvo geras mokinys. Tačiau kai liko su patėviu, labai pasikeitė. Buvo metas, kai nelankė pamokų, tada jo ieškojome su nepilnamečių inspektore ir policija. Bet kad ir kiek pareigūnai ėjo į tą butą, arba niekas neatidarydavo durų, arba (kaimynai pranešė) ten būdavo pilna vyrų, o berniuko - ne. Sužinojome vieno A. Grušpalkio draugo namų telefoną, paskambinome ir paprašėme, kad ateitų į mokyklą. Pasikalbėti dėl Edgaro.
Pasak direktorės, netrukus A. Grušpalkis pasirodė mokykloje su kažkokiu savo draugu. "O kokios bėdos? Gal mokykla turi problemų apsirūpinant "prekėmis"? - tada vienam iš direktorės pavaduotojų akiplėšiškai pareiškė Arvydas. Pedagogų nuomone, žodis "prekės" reiškė narkotikus. Visko mačiusiems mokyklos vadovams net amą atėmė: ateiti į posūnio mokyklą ir pasiūlyti tokį dalyką! Suprantama, pedagogai A. Grušpalkiui pasiūlė "išnykti" ir kad daugiau jo čia nebūtų nė padujų.
Į butą - per balkoną
Pas giminaičius gyventi persikėlęs Edgaras pradėjo lankyti mokyklą ir direktorė nusiskundimų dėl berniuko mokslų nebeturi. Tuo tarpu butu rūpintis įgaliotiems žmonėms tikrai nesaldu. Giminaičiai vis dažniau pastebi, kad medikės turtas tirpsta ne dienomis, o valandomis.
- Viduje nebebuvo beveik visų daiktų: nei baldų, nei indų - nieko. Arvydas vartėsi ant čiužinio, patiesto ant žemės, bute buvo likusi vienintelė sekcija. Ilgokai nuo manęs slėpė komunalinių mokesčių knygutę, tačiau kai ją atgavome, išvydome, jog niekas nesumokėta. Tuo metu, prieš Naujuosius metus, skolos siekė tūkstantį litų. Sumokėjome. Tačiau dabar jos ir vėl auga: mes neturime iš ko mokėti. Už skolas Liudmilos bute jau seniai išjungtas telefonas. Turbūt netiesa, kad Arvydas turi darbą. Jei dirba, tai kodėl už nieką nemoka?
Vieną dieną A. Grušpalkis prarado Liudmilos buto raktus, o Edgariukas savųjų nesutiko paskolinti. Medikės buto durys - geros, šarvuotos, be rakto bet kas neatidarys. Taigi A. Grušpalkiui kelias į žmonos butą lyg ir užsidarė. Artimieji susirūpinę, kad žmogus, kuris yra oficialus gydytojos vyras, neparduotų ar neįkeistų jos buto, todėl jiems ramiau, kai "Liudmilos tvirtovė" patikimai užrakinta. Tačiau vieną dieną gydytojos kaimynai pamatė neįprastą vaizdą: Arvydas Grušpalkis į trečiajame aukšte esančius namus kopė... namo balkonų turėklais. O tą ar kitą kartą buto patikrinti užėjusi giminaitė vidun neįėjo, nes spynoje styrojo kažkieno raktas.
O vyras laukia
Gydytojos giminaičiai mini iš paties Arvydo girdėję, kad jis įkliuvęs "dėl kažkokių pavogtų džinsų". Policija jo ieškojo Grigiškėse, ieškojo gydytojos bute, teiraudavosi per draugus. Dažniausiai nerasdavo. Trakuose žiemą Arvydui buvo iškelta baudžiamoji byla už vairavimą apsvaigus nuo narkotikų. Vilniaus Žirmūnų nuovada gavo nurodymą surasti jį, nes bauda nesumokėta ir "būtina areštuoti jo turtą". Pareigūnai guodžiasi, kad ne tik Arvydo, bet ir turto nelabai surado. "Galite eiti į gydytojos butą - jei nesate iš jo kompanijos, jūsų vis tiek neįleis", - įspėjo mus nuovadoje.
Ir iš tikrųjų, daktarės buto durys žurnalistei neprasivėrė (dėl interviu lipti per balkoną net ir "Akistatos" darbuotojams nė karto neteko). Kalbinti Grušpalkių kaimynai guodėsi, kad narkotikų platintojams iškėlus bylą, laiptinė laikinai buvo išsivaliusi nuo narkomanų ir kruvinų švirkštų. Dabar jų laiptinėje ir liftuose vėl yra. Žinoma, galime tik daryti prielaidą, jog tai paliko Arvydo paguosti užsukantys draugai.
Atrodo, gydytojos namuose trūksta kaip "greitosios pagalbos". Ne tik patėvio apleistiems vaikams, net tik gelbėti turto likučių, bet ir buvusiam kaliniui, kuris, kaip sako liudininkai, Kovo 8-ąją į Panevėžio koloniją lėkė su gražiausiomis gėlėmis.
