Vaistai be pašalinio poveikio - ne vaistai!
Redakcija gavo Kauno rajone gyvenančio Augustino S. laišką. Vyriškis skundėsi, jog kreipėsi į gydytoją oftalmologą (akių ligų specialistą), kuris, diagnozavęs sunkią akių ligą glaukomą, išrašė vaistų "Timohexal". Šių lašelių akims įsigijęs ponas Augustinas S. visų pirma perskaitė dėžutėje esančią informaciją apie minėtų vaistų sudėtį, sąveiką su kitais medikamentais ir t. t. bei galimą šalutinį poveikį. "Perskaičius beliko tik stebėtis, jog šie akių vaistai ne tiek gydo padidėjusį akispūdį, kiek sukelia eilę žmogaus organizmui žalingų reiškinių, - rašė laiško autorius. - Tai ir padidėjusį bronchų reaktyvumą, ir bradikardiją, ir širdies nepakankamumą, kardiogeninį šoką, sunkų alerginį nosies uždegimą, dvejinimąsi akyse, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimą, arterinio kraujospūdžio sumažėjimą ir net širdies sustojimą, kraujo išsiliejimą į smegenis, tai yra insultą!"
Susinervinęs Augustinas S. sakė tuojau pat nuvykęs pas akių ligų gydytoją ir parodęs "Timohexal" instrukciją, pareiškęs abejonių dėl minėtų vaistų vartojimo. Gydytoja esą nuraminusi, kad lapelyje išvardinti galimi šalutiniai reiškiniai pasitaiko labai retai ir Augustinui esą greičiausiai taip neatsitiksią. "Bet kažkam iš besigydančiųjų šiais vaistais gali atsitikti, - nenurimo Augustinas S. - Kitaip sakant, besigydydamas žmogus gali numirti!"
Laiško pabaigoje vyras iškėlė klausimą, kodėl tiek daug neigiamų savybių turintys vaistai platinami šalies vaistinėse. Nejau, girdi, XXI amžiuje nėra nekenksmingų vaistų?
Vaistai turi didesnį ar mažesnį šalutinį poveikį
Kaunietė akių ligų gydytoja Inga Vislavičienė paaiškino, esą visi vaistai turi didesnį ar mažesnį šalutinį poveikį ir visi be išimties nustatyti tokio poveikio atvejai yra nurodomi informaciniame lapelyje (vaistų aprašyme), nepaisant to, ar galimybė pajusti konkretų šalutinį poveikį būtų 1 iš 100 000, ar 1 iš 1 milijono.
Laiško autoriaus paminėti vaistai nuo glaukomos "Timohexal", gydytojos teigimu, išties gali sukelti daugiau pašalinių reakcijų nei kiti minėtai ligai gydyti skiriami medikamentai, tačiau, kita vertus, prieš parinkdamas vieną ar kitą vaistą gydytojas visų pirma esą išsiaiškina, kurios grupės medikamentai konkrečiam ligoniui atneštų mažiausia žalos ir daugiausia naudos (kitaip sakant, iš dviejų blogybių renkamasi mažesnė). Tai nustatyti nėra sudėtinga - tereikia pavartyti ligonio medicininę kortelę, kurioje atsispindi jo sveikatos būklė, persirgtos ligos, nustatytos lėtinės ligos ir panašiai. Kilus įtarimų, kad ligonis serga kuria nors liga, kurios eigą vieni ar kiti paskirti vaistai gali pasunkinti, paprastai skiriama specialisto (terapeuto, kardiologo ar kt.) konsultacija, kuria remiantis irgi tampa lengviau parinkti tinkamiausios grupės vaistus.
Anot akių ligų gydytojos, pagal nustatytą glaukomos algoritmą pirmiausia pradedama gydyti betablokatoriais, tai yra tos grupės vaistais, į kurią įeina ir vaistai "Timohexal". Mokslinėse konferencijose esą ne kartą buvo keliamas klausimas, kodėl glaukomą reikia pradėti gydyti vaistais, galinčiais sukelti organizmui palyginti daug neigiamų (pašalinių) reakcijų. Tačiau kol kas į šį klausimą niekas nepateikė išsamaus paaiškinimo.
Betablokatoriai, anot gydytojos, pastaruoju metu yra viena iš plačiausiai glaukomai gydyti naudojamų vaistų grupių. Be to, anot akių ligų specialistės, "Timohexal" yra palyginti nebrangūs vaistai, o nemažai pacientų (sergantieji glaukoma dažniausiai yra vyresnio amžiaus) kaip tik ir pageidauja efektyvių, bet nebrangių vaistų. Beje, dalis "Timohexal" kainos ligoniui yra kompensuojama.
Anot gydytojos, ligonis pats sprendžia, ar vartoti paskirtus vaistus, ar ne. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, jog glaukoma yra labai pavojinga liga, kurios nesigydant ar gydantis nesilaikant specialisto nurodymų (tai esą ypač mėgsta daryti vyriškosios giminės atstovai: pasilašino kurį laiką vaistų į akis, lyg ir pagerėjo, ir nusprendė padaryti pertrauką) gresia apakimas, negrįžtamas aklumas.
Akių ligų gydytoja atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką. Anot jos, pasitaiko, kai ligonis, įsigijęs vienokių ar kitokių vaistų, juos vartoja ir jaučiasi neblogai, tačiau pakanka paimti į rankas informacinį lapelį ir perskaityti, koks esąs vartojamų vaistų pašalinis poveikis, ir staiga pasijuntama prastai: ligonį (kaip kad ir rašoma vaistų anotacijoje) pradeda pykinti, sutrinka širdies ritmas, pradeda ryškėti alerginė reakcija ar panašiai. Tai vadinamasis psichologinis poveikis, kuris gali atsirasti ne dėl tiesioginio vaistų poveikio, o dėl stipraus įsitikinimo, kad vaistai tikrai sukels pašalinių reakcijų.
Beje, apie panašias problemas - kaip pacientus veikia informaciniame lapelyje išvardintos vieno ar kito medikamento galimos pašalinės reakcijos - yra užsiminę ir gydytojai psichiatrai, ir kardiologai, ir gastroenterologai bei kitų medicinos sričių specialistai. Jų teigimu, ligoniams kažin ar vertėtų atidžiai studijuoti tokius aprašymus, nes juose rasta informacija kai kuriuos esą gali atitinkamai paveikti.
Vaistai be pašalinio poveikio - ne vaistai
Anot Kauno medicinos universiteto profesoriaus Algio Mickio, vaistai be pašalinio poveikio yra ne vaistai, nes vaistų be pašalinio poveikio arba, kitaip tariant, absoliučiai netoksiškų paprasčiausiai nėra!
Profesorius atkreipė dėmesį, jog informaciniuose lapeliuose yra nurodoma ne tai, kas atsitinka, kokios pašalinės reakcijos organizme pasireiškia ėmus vartoti vieną ar kitą medikamentą, o tai, kas gali atsitikti. Kitaip sakant, vienas vaistus vartojantis ligonis gali pajusti kuriuos nors iš informaciniame lapelyje nurodytų negalavimų (o ne visus išvardintuosius!), o šimtai ar net tūkstančiai ligonių nejaus jokio žymesnio pašalinio poveikio.
Pašalines vaistų veikimo reakcijas (kitaip dar vadinamas nepageidaujamas reakcijas, nepageidaujamus reiškinius), anot profesoriaus Algio Mickio, sunku iš anksto numatyti, todėl jų atsiradimo tikimybė dažniausiai esą vertinama statistiniais metodais. Taigi informaciniame lapelyje užrašomos visos be išimties pašalinės reakcijos, pasitaikiusios vartojant konkrečius medikamentus. O pašalinių reakcijų pasireiškimas priklauso nuo daugybės faktorių. Tai ir konkretaus vaisto ūminis ir lėtinis toksiškumas, kancerogeniškumas, alergiškumas, tai ir organizmo jautrumas, individuali organizmo reakcija į vaistus, genetiniai faktoriai. Pašalinių reiškinių pasireiškimui gali turėti įtakos ir ligonio kūno masė, būsena, mitybos režimas, atliekamo darbo pobūdis, emocinė būklė, klimato sąlygos, įvairūs bioritmai ir t. t.
Vaistų veikimui, anot profesoriaus, labai didelę įtaką daro kepenų ir inkstų funkcinė būklė: kai yra šių organų patologija, sutrinka vaistų biotransformacija ir išsiskyrimas, todėl net vidutinės terapinės dozės veikia ilgiau, stipriau ar net toksiškai. Didelę reikšmę vaistų veikimui turi ir organizmo dehidratacija, šarmų-rūgščių balanso sutrikimai, šokas, nukraujavimas, kitos patologinės būklės.
Todėl prieš skirdamas vienus ar kitus vaistus gydytojas kiekvienu atveju įvertina ligonio bendrą būklę, išsiaiškina kepenų, inkstų, širdies ir kraujagyslių sistemos bei kitų organų veiklą, kad būtų parinkti tinkamiausi, kuo mažiau pašalinių reakcijų galintys sukelti vaistai arba, kitaip sakant, kad gydymas pasirinktais vaistais nesudarytų didesnio pavojaus ligonio sveikatai negu pati liga.
Profesorius A. Mickis atkreipė dėmesį ir į tai, jog vaistų veikimas priklauso ir nuo psichinių faktorių: nuo ligonio asmeninio požiūrio į vaistus, nuo to, ar pasitikima gydytoju, kuris tuos vaistus išrašo, ir t. t. Jau pats vaistų paskyrimas ligoniui dažniausiai jį veikia psichoterapiškai ir tuo gydytojas esą turi mokėti naudotis.
Profesoriaus žodžiais, gydytojo pareiga - ligoniui suprantamai išaiškinti apie paskirtų vaistų poveikį organizmui, įtikinti ligonį talkininkauti gydytojui kovojant su viena ar kita liga, su užklupusia negalia.
- Jei išrašęs vaistus gydytojas pacientui pasakys, jog, žinai, Petraiti, nors Jonaitis nuo šių vaistų ir numirė, jie yra labai geri, žiūrėsim, kaip padės tau, apie gydymo naudą nėra ko ir svajoti", - reziumavo profesorius Algis Mickis.
