Operaciniai siūlai supūliuoja labai greitai
"Po patirtos traumos (lūžo kojos kaulas) gydymo įstaigoje buvo atlikta sudėtinga operacija, - rašo mūsų skaitytoja Violeta A. iš Vilniaus. - Po operacijos praėjus pusei metų operacinis randas ėmė pūliuoti, chirurgas ištraukė keletą siūlų. Prieš kurį laiką panašiai nutiko ir draugės sūnui. Norėčiau paklausti, kodėl taip atsitinka? Ar tai susiję su nusilpusiu organizmu, jo neatsparumu infekcijai, ar buvo naudojami netinkami siūlai? O gal tai operaciją atlikusio chirurgo darbo brokas?"
Į šį klausimą paprašėme atsakyti Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikos docentą Joną Šošą.
Pasak ilgametę patirtį turinčio chirurgo, laiško autorei kilusios ką tik paminėtos sveikatos problemos gali būti susijusios tiek su individualiomis organizmo savybėmis, tiek ir su operacijos metu naudotais siūlais.
Audiniuose esantys siūlai, anot gydytojo, galėjo supūliuoti, jei į juos įsimetė infekcija. Taip nutikus (kai siūlų mazguose atsiranda infekcija, aplink siūlą (svetimkūnį) supūliuoja, kitaip tariant, apie jį išsivysto pūlingas uždegimas) žaizda negyja, o audinyje esantys siūlai pradeda "vaikščioti". Nori nenori juos tenka pašalinti (šiaip audiniuose likę siūlai per tam tikrą laiką sunyksta).
Docento teigimu, daug dažniau pūliniai susidaro riebaliniame sluoksnyje, poodyje (šios vietos mažiau atsparios infekcijai), didesnį kūno svorį turintiems žmonėms.
Infekcija į audinius, anot chirurgo Jono Šošo, gali patekti įvairiais būdais. Vienas iš jų - operacijos metu. Mat operacinėje neįmanoma panaikinti visų ore sklandančių bakterijų, tačiau kai į žaizdą patenka nedidelis bakterijų kiekis, organizmas su užkratu paprastai įstengia susidoroti pats. Kita vertus, tai esą priklauso ir nuo to, kokie siūlai operacijos metu buvo naudojami. Jei buvo naudojami vientisi siūlai, jie yra hidrofiliški (prilaikantys vandenį), o skystyje, vandenyje, kaip žinia, gali greitai atsirasti bakterijų, tokioje terpėje jos ima intensyviai daugintis.
Kitas būdas bakterijoms patekti į operacinius siūlus - dar iki operacijos ligonę varginusios kitos sveikatos problemos, pavyzdžiui, odoje esantys pūlinukai, pūlinys dantyje ir kt.
Anot docento, pasitaiko, kad operaciją atlikus ir patiems kvalifikuočiausiems chirurgams ligoniams kyla komplikacijų, susijusių su pūlinga infekcija. O į ką ką, bet į operacinį siūlą, docento patikinimu, infekcija įsimeta ypač greitai. Todėl esą nereikėtų manyti, kad chirurgas dirbo neatsakingai, aplaidžiai.
Kaip pažaboti apetitą?
"Nuolat jaučiuosi alkanas kaip vilkas, - rašo nuolatinis laikraščio skaitytojas Jonas B. iš Panevėžio. - Daug valgau - sparčiai kyla ir kūno masė. Patarkite, kaip sutramdyti apetitą?"
Anot gydytojos dietologės Editos Gavelienės, didelį apetitą turintis žmogus visų pirma turėtų pabandyti organizmą "apgauti" - sulėtinti valgymo tempus. Pusryčiauti patariama mažiausiai pusę valandos, o pietauti - visą valandą. Tačiau tai nereiškia, kad per šį laiką tik ir kiši viską į burną, kas ant stalo - jokiu būdu negalima skubėti, kąsnį reikėtų stengtis kramtyti kuo ilgiau. Reikia vengti valgyti 1-2 kartus per dieną. Patartina valgyti 3 kartus, alkį tarp pagrindinių valgymų malšinant daržovėmis ar mažais gurkšneliais geriant skysčius - arbatą, vandenį (tik ne gazuotą!).
"Aušros vartų" ligoninės gydytojas psichiatras psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas mano, kad nuolatinis noras valgyti gali būti susijęs su įvairiomis priežastimis. Tai gali būti ir įvairūs endokrininės sistemos sutrikimai, ir bulimijos simptomas, ir psichologinės krizės požymiai. Žinoma, nereikia manyti, kad visuomet noras valgyti sietinas su kokia nors liga. Dažniausiai stebimas padažnėjęs noras valgyti rodo psichologinės krizės ir vidinės įtampos požymius. Neretai ši įtampa paties žmogaus nestebima, nes jos priežastys glūdi pasąmonėje ir pats asmuo nuo jos ginasi naudodamasis gynybos mechanizmais, kurie problemą nustumia į pasąmonę ir taip padeda ją ignoruoti. Tačiau pasąmonė generuoja simptomą, kuris ir padeda suvokti, kad problema vis dėlto egzistuoja. Tas simptomas gali būti ir dažnas valgymas. Kitais atvejais asmuo jaučia nerimą ir sąmoningai jį slopina ką nors kramsnodamas. Kiti visiems pažįstami nerimo slopinimo būdai yra rūkymas, vaikščiojimas iš vieno galo į kitą, alkoholio ar raminamųjų vartojimas. Tokios gynybos nuo nerimo užuomazgos glūdi ankstyvojoje vaikystėje, kai kūdikio verksmas, neretai rodantis jo baimę, nerimą ar liūdesį, mamos "gydomas" krūtimi ar buteliuku pieno. Vis dėlto jei noro valgyti padažnėjimas yra akivaizdus ir jums kelia rūpestį, būtina pasikonsultuoti su specialistu. Jei nėra fizinių priežasčių, jums gali padėti psichoterapeutas, kuris padės įsisąmoninti nerimo, kaip dažniausios minėtos problemos priežasties, genezę ir sprendimo būdus.
