Mantas LIDEIKIS
2005-ųjų spalio paskutinę dieną Šiaulių rajono Gruzdžių miestelyje buvo žiauriai nužudytas 49 metų gruzdiškis Algirdas Skerys. Neįgalus vyriškis ne tik nepaprastai žiauriai sumuštas - jam dar kietu daiktu sutrupinta galva. Šiaulių rajono policininkai netrukus sulaikė įtariamąjį - taip pat gruzdiškį 39 metų Aleksejų Grigorjevą. Tardomas vyras prisipažino išgertuvių metu sumušęs ir taip nužudęs A. Skerį. Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo policijos surinktą medžiagą ir teisėjams neliko jokių abejonių, kad A. Grigorjevas yra kaltas. Vyriškis teismo nuosprendžiu pasiųstas 11 metų už grotų.
Tačiau dabar Gruzdžiuose ir vėl prisimenamas jau prieš pusantrų metų nutikęs įvykis. Mat nuteistas A. Grigorjevas jau daugiau kaip mėnuo yra laisvas ir gyvena motinos namuose tame pačiame miestelyje - vyras apskundė Šiaulių teismo nuosprendį.
Lietuvos apeliacinis teismas, gavęs nuteistojo skundą, dar kartą išnagrinėjo į baudžiamąją bylą sudėtus faktus ir nutarė, jog jų yra pernelyg mažai, kad būtų galima A. Grigorjevą laikyti kaltu dėl nužudymo. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu kolegų iš Šiaulių nuosprendis buvo panaikintas, o Aleksejus paleistas teismo salėje. Savaime suprantama buvo atmesti ir nužudytojo giminaičių pateikti ieškiniai - daugiau kaip 12 tūkstančių litų turtinės ir neturtinės žalos.
Taigi situacija paini ir įdomi: paprastas dviejų sugėrovų konfliktas virto detektyvu, kuriame, be paties A. Grigorjevo, iki šiol daugiau įtariamųjų nėra, nors, regis, tose išgertuvėse galėjo dalyvauti ne vienas asmuo.
Skųsdamas Šiaulių apygardos teismo nuosprendį A. Grigorjevas teigė, jog verdiktas paskelbtas pagal nepatikrintus duomenis. Apeliacinio teismo teisėjų jis prašė atkreipti dėmesį į tai, kad įvykio vietoje nebuvo rasta jo pirštų atspaudų, ant drabužių neaptikta nužudytojo kraujo pėdsakų. Esą netgi nebuvo neginčijamų tiesioginių įrodymų, kad A. Grigorjevas tą dieną buvęs nusikaltimo vietoje. Anot nuteistojo, tokių įrodymų ir negali būti, nes jis nepadarė jam inkriminuot nusikaltimo!
Įdomu tai, jog anksčiau kaltinamasis nesyk keitė savo parodymus, blaškėsi tarp "esu nekaltas" ir "esu kaltas". Vos prasidėjus nužudymo tyrimui, sulaikytas Aleksejus savo kaltę neigė, o po 3 savaičių apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo vyriškis jau prisipažino įvykdęs mirtiną nusikaltimą. Nagrinėjant bylą Šiaulių teisme, Aleksejus vėl ėmė kaltę neigti. Vėliau savo skunde V. Grigorjevas aiškino esąs dėl nužudymo nekaltas, tačiau kai šis skundas jau buvo svarstomas, viename iš Apeliacinio teismo posėdžių vyriškis ir vėl teigė esąs kaltas dėl nužudymo, tik prašė bausmę sušvelninti. Tuo tarpu to paties teismo kitame posėdyje Aleksejus ir vėl kažin kelintą kartą pakeitė nuomonę apie savo kaltę: nenužudęs A. Skerio, ir viskas. Paprašytas paaiškinti, kodėl anksčiau kalbėjęs kitaip, Aleksejus sakė prisipažinęs todėl, kad nesitikėjęs įrodyti savo nekaltumo, tik tikėjęsis sušvelninti savo padėtį, be to, jį prisipažinti spaudę ir pareigūnai.
"Akistatos" kalbinta Aleksejaus motina Anastasija (74 m.) teigė, jog sūnus apie tokius policininkų veiksmus yra prasitaręs ir jai. Pasak motinos, tą dieną, kai buvo nužudytas A. Skerys, Aleksejus negalėjo ten būti, nes girtas miegojo jos namuose. Tuomet kodėl policininkai A. Grigorjevą išsivežė apklausoms? Pasak įtariamojo motinos, taip nutiko greičiausiai dėl to, kad Aleksejus su savo žmona ir sūnumi 4 metus gyveno A. Skerio namuose išsinuomoję kambarį. Nuomininkas esą nesyk užsukdavo pas sunkiai vaikštantį invalidą Algirdą, padėdavo jam susitvarkyti ūkyje, pagelbėdavo neįgaliam vienišiui nusiprausti, nusiskusti. Išsiskyręs su žmona Aleksejus grįžo gyventi pas motiną.
Įdomu, kad pats Grigorijus ikiteisminio tyrimo metu piešė visą šiurpų nužudymo paveikslą, kaip viską padaręs savo rankomis. Pareigūnams jis teigė, jog tą lemtingą dieną jiedu su A. Skeriu susitiko netoli jo namų ir drauge girtavo čia pat esančios lentpjūvės kieme. Begerdami susiginčijo, ir įtūžęs Aleksejus esą tuomet pastūmė Algirdą. Kai šis nuvirto, jam dar kelis kartus pasičiupta puse plytos smogė į galvą, o prieš tai Algirdo su savimi turėta lazda daužė į įvairias kūno vietas. Sukniubusį sugėrovą esą nuvilko šalin ir dar uždengė skardos lakštu. Išeidamas lazdą, nusikaltimo įkaltį, išmetė.
Netrukus savo išvadas pateikę ekspertai nustatė, jog A. Skeriui į galvą suduota ne du tris kartus, o 14. Taigi žmogus daužytas be menkiausio gailesčio.
Ieškota ir lazdos, tačiau ji kaltinamojo nurodytoje vietoje taip ir nerasta. Netrukus paaiškėjo, jog ir kitos įvykio detalės ne visai sutampa su tuo, ką apie įvykį pasakojo Aleksejus. Įvykio vietos apžiūra, ekspertų išvados vertė suabejoti Aleksejaus pasakojimo apie nužudymą realumu. Iš tiesų apžiūrėję nusikaltimo vietą kriminalistai nerado požymių, kad lavonas būtų vilktas, kaip teigė Aleksejus. Jis gulėjo netoli namo durų - ten, kur ir buvo užmuštas. Prie jo iš tiesų buvo skardos gabalas, tačiau kūnas juo neuždengtas, kaip pasakojo įariamasis. Vėliau, net ir parodymų tikslinimo vietoje metu Aleksejus netiksliai parodė vietą, kur paliko savo aukos kūną. Taigi Apeliacinio teismo teisėjams panašių įrodymų visuma leido teigti, jog Aleksejus iš tiesų nurodė ne tikslias, o tik gan apytiksles įvykio detales. Tai yra tos žinios, kurias jis neva pasakojo pareigūnams kaip savo paties veiksmus, galėjo būti surinktos iš nuogirdų apie įvykį, kuris aptarinėtas miestelyje. Beje, tyrėjai taip ir nerado žmonių, galėjusių paliudyti, kad žmogžudystės dieną A. Skerys ir A. Grigorjevas buvo drauge.
Ir vis dėlto kodėl Aleksejus anksčiau taip stengėsi save apjuodinti? Motinai jis pasakojo, jog jį tardę pareigūnai vertė prisipažinti dėl šio nusikaltimo. Esą ilgai nesukdami galvos kartą jau teistą vyrą čiupo ir nutarė "prisiūti" nusikaltimą. Aleksejaus mama iš sūnaus sužinojo, jog per vieną apklausą pareigūnai jam neva davė išgerti degtinės, po kurios jis prarado nuovoką ir pasirašė visus apklausų protokolus - kaip esą reikėjo policijai. Taigi tikrojo žudiko kriminalistai net neieškoję...
Pareigūnus neteisėtais veiksmais A. Grigorjevas kaltino ir teismuose. Ten jis teigė, jog pareigūnai jį ne tik girdė, bet ir naudojo elektros srovę parodymams išgauti. Šie teiginiai tiek Šiaulių apygardos teisme, tiek ir Apeliaciniame buvo atmesti kaip nepagrįsti.
Istorija lieka mįslinga: žmogus nužudytas ir dėl to abejonių nekyla, bet kas jį nužudė, taip ir lieka neaišku. Gruzdžių miestelyje A. Skerys buvo žinomas kaip mėgstantis išgerti vyras. Tiriant jo nužudymo bylą, buvo apklausiama ir daugiau žmonių, galėjusių matyti, kas ten iš tiesų nutiko. Tačiau Šaulių apygardos prokuratūros prokurorai, kontroliavę nusikaltimo tyrimą, už nieko daugiau "neužsikabino", ir netrukus prieš kitus asmenis pradėtas tyrimas buvo nutrauktas. Gyventojų žiniomis, kai kurie iš jų netrukus skubiai išvyko dirbti ir gyventi į užsienį.
Tuo tarpu nužudytojo A. Skerio artimieji nėra linkę vienareikšmiškai patikėti tuo, kad šioje byloje A. Grigorjevas yra neteisingai apkaltintas. Panašiai galvoja ir Šiaulių apygardos prokuratūros darbuotojai, ketinantys išteisinamąjį nuosprendį apskųsti Aukščiausiajam Teismui. Jų nuomone, šioje byloje A. Grigorjevo kaltės įrodymų yra pakankamai ir apygardos teisme jis buvo nuteistas pagrįstai.
Suprantama, daug ką galėtų paaiškinti pats A.Grigorjevas, tačiau jo balso neišgirsime. Iš pradžių sutikęs susitikti ir apie bylą pasikalbėti su "Akistatos" korespondentu, netrukus Aleksejus persigalvojo ir vengė kalbėtis net telefonu. Jo išsakytas motyvas paprastas: savo viešais parodymais spaudoje bijo užrūstinti pareigūnus.
