Gruodžio 3 - oji - tarptautinė neįgaliųjų diena ....................................................... Nuotaikų "duobės" - tai tik neišvengiama kasdienybė
Kojos neklauso, bet akys - net šoka
Gyvenimo variklis - noras gyventi dabar
Gyvenimo aritmetika: viena prarandi - kita atrandi
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolietis Artūras Krutulis (37 m.) - itin sunkiai pagaunamas pašnekovas. Neakivaizdinės studijos kolegijoje, treniruotės sporto klube, įprastas darbas, neatidėliotini kasdienybės rūpesčiai... Visa tai būtų nelengva našta ir sveikam bei energingam vyrui. O Artūras - dešimt metų invalido ratukuose sėdintis ir nė žingsnio savomis kojomis nežengiantis žmogus. Vis dėlto jis tikina, kad neklausančios kojos - ne priežastis aimanuoti, kad sunku gyventi, ar skųstis, kad jos yra kliūtis aktyviai veikti už namų durų.
Pergalė pasaulio čempionate
Neseniai Vilniuje vyko Pasaulio fitneso mėgėjų čempionatas. Kartu su keliais marijampoliečiais, iš šių varžybų parsivežusiais prizininkų medalius, džiaugiasi ir Artūras - jis buvo pripažintas nugalėtoju neįgaliųjų kovose. Tiesa, tokių šios kultūrizmo šakos atstovų čempionate buvo tik trys, tačiau geriausias įvertinimas Artūrui svarbus - vadinasi, neveltui dirbta.
Fitnesu Artūras susidomėjo dar neseniai. Jam patinka tobulinti savo kūną, kad galėtų pasidžiaugti ištreniruotais raumenimis, bet nevirstų "mėsos kalnu". Ši sporto šaka reikalauja ištvermės, kantrybės, jėgos ir ... noro pastebėti bei puoselėti grožį. Artūras įsitikinęs, kad pirmasis renginys buvo tik įžanga "įšokant" į naujų fitneso čempionatų "traukinį". Anksčiau Artūras užsiimdavo tik štangos spaudimu - treniruotasi jau bene septynerius metus. Vyras neslepia, kad ši sunkiosios atletikos šaka jam visų pirma buvo reikalinga siekiant fiziškai ir dvasiškai sustiprėti po patirtos traumos.
- Kai kojos neklauso, visą fizinį krūvį turi patikėti rankoms, todėl ir pasinėriau į štangos spaudimo subtilybes, - Artūras paprastai paaiškino savo pasirinkimą sportuoti.
Prieš dešimt metų Artūras tapo nelaimingo atsitikimo statybvietėje auka. Patirta trauma buvo rimta - stuburo lūžis, nutrauktos stuburo smegenys. Gydytojų verdiktas irgi negailestingas - visą gyvenimą atimta galimybė vaikščioti.
Nuo batsiuvio - iki keramiko
Kai Artūras kiek atsigavo po traumos, jis, ieškodamas sau kokios nors veiklos sferos, nutarė užsiimti avalynės taisymu. Iki tol jis nebuvo ragavęs batsiuvystės amato, bet noras ir būtinybė veikti padėjo įsilieti į batų taisytojų gretas. Vyras įsigijo reikalingus įrankius ir mechanizmus, domėjosi bei mokėsi, kaip ką daryti, kai tavo rankose - suplyšęs ar pakulnę praradęs batas.
Daugiausia avalynės Artūras sutaisė panašaus likimo vaikams ir suaugusiems, darbuodamasis specialiųjų poreikių vaikų darželyje ir bene prieš šešerius metus Marijampolėje įsteigtame Socialinės pagalbos centre. Čia kasdien kaip į darbą ateina kelios dešimtys neįgalių jaunuolių, kurie ne tik bendrauja, dainuoja ar groja, bet ir mokosi gyventi savarankiškai, gilinasi į kokią nors veiklą. Artūrui buvo patikėta mokyti neįgaliuosius batų taisymo. Pačių mokinių teigimu, jų mokytojas būdavo toks nuostabus, kad kiekvieno ryto jaunuoliai laukdavo kaip šventės. Dabar ne vienas Artūro mokinys pats lengvai gali susitaisyti batus - nepasikuklina pataisyti ir kitam. Anot Artūro, negali tik pasiūti naujų batų, nes tam reikėtų specialios brangios įrangos.
Vėliau savamokslis batsiuvys Artūras "persikvalifikavo" - minėtame centre "paskleidė" meno terapiją: jis savo ugdytinius moko keramikos paslapčių. Visiems džiugu matyti, kaip iš molio gimsta įvairūs suvenyrai - lėkštės, puodeliai, varpeliai. Jie dažniausiai išdovanojami centro svečiams arba per organizuojamus renginius. Sutrikusio intelekto jaunuoliai vertina savo mokytojo, keramiko, pastangas - stengiasi grožį kurti ne tik per užsiėmimus, bet ir išėję iš centro į gatvę, namus.
Smalsus ir gabus studentas
Kelerius metus besitęsiantis darbas Socialinės pagalbos centre paskatino Artūrą paties patirtimi įgytas žinias pagilinti studijuojant - vyras įstojo į Marijampolės kolegiją ir ruošiasi būti diplomuotas socialinis darbuotojas. Šiuo metu jis mokosi jau trečiame kurse. Anot dėstytojų, neakivaizdininkas yra ir gabus, ir smalsus, ir imlus. Jį mėgsta ir bendramoksliai, ir dėstytojai. Kolegijoje jau įprasta matyti, kaip sparčiai draugai užneša Artūrą su jo ratukais į kuriame nors aukšte esančią auditoriją, jeigu į ją nėra specialaus, neįgaliųjų poreikiams pritaikyto įėjimo.
Paklaustas, ar kolegijoje lengvai apsiprato su smalsių kolegijos bendruomenės narių dėmesiu, Artūras sutriko: jokio įkyraus dėmesio jis nepajutęs nei studijų pradžioje, nei vėliau. Artūras įsitikinęs, kad kas jau kas, bet socialinį darbą studijuojantys žmonės neįgaliųjų nelaiko "pasaulio stebuklais". Kartu studijuoja ir daugiau Marijampolės invalidų draugijos narių, tik jie turi kitokią negalią.
Artūrui atrodo (jam taip ir norisi tikėti), kad dėstytojai iš jo reikalauja kaip ir iš kiekvieno kito studento - negalia neturėtų kelti pedagogų gailesčio ir vien už tai dovanoti gerus įvertinimus. Esą dėstytojai tegali morališkai palaikyti jo drąsą mokytis bei norą žinoti daugiau, o ne "gerai įvertinti nežinojimą".
- Atėjau čia gauti žinių - jų ir semiuosi, - sakė Artūras. - Tuo pasakyta, kad rimtai žvelgiu į savo ateitį - ne vien pramogos man rūpi.
Ant parketo - irgi meistras
Kalbant apie pramogas, Artūro mintyse - šokiai. Kai dar buvo sveikas, kartu su žmona lankė šokių kolektyvą. Vėliau, kai negalia suvaržė vyro judesius, šio mielo pomėgio teko atsisakyti.
Dalyvaudamas invalidų draugijos veikloje, Artūras žinodavo, kad neįgalieji kasmet kviečiami dalyvauti šokių maratono konkurse. Pats tuo ilgai nesidomėjo, nes esą dar nuo kadaise matyto filmo apie "nuvarytus ir nušaunamus arklius" jam likę slogūs tokių maratonų įspūdžiai. Tačiau šiemet Artūras tarsi metė iššūkį tiems seniems įspūdžiams ir sau - jis ne tik nuvyko į Mažeikiuose vykusį respublikinį neįgaliųjų šokių maratoną "Mes kartu - mes tvirti", bet ir tapo jo nugalėtoju! Vyras šoko sėdėdamas ratukuose, o jo partnerė buvo vaikštanti mergina. Visi dalyviai, kurių buvo per 20 porų, šoko aštuonias valandas. Ilgiau šokti neleidžia šio maratono taisyklės, saugančios neįgaliųjų sveikatą.
- Nežinau, kuo patikau komisijai, bet girdėjau, kad vertino pagal šokėjų aktyvumą, pagal muzikos padiktuotą energiją, pagal pastebimą nuovargį ir pagal ... akis. Taip taip, neįgalių žmonių šokius vertinantys asmenys dažnai mini, kad tokiais atvejais apie šokančiuosius neva daugiausia pasako jų akys. Matyt, maniškės šoko! - mįslingai kalbėjo Artūras, rodydamas konkurse laimėtą ministrės Vilijos Blinkevičiūtės vardinį atminimo prizą.
Namuose - pats sau šeimininkas
Jau kurį laiką Artūras savuose namuose gyvena vienas - turėta šeima teliko kaip praeities prisiminimas. Vienturtis poros sūnus liko gyventi su motina. Paauglystėn žengiantis berniukas - neretas svečias tėčio viengungiškame bute.
Artūras džiaugiasi, kad į jo butą daugiabučiame name, pirmajame aukšte, lengva patekti invalido vežimėliu, nes yra padarytas pandusas. Pačiame bute taip pat viskas sutvarkyta taip, kad neįgalus šeimininkas galėtų viską pasiekti savarankiškai. Artūras mėgsta pasisukinėti virtuvėje, nors tai nėra pats didžiausias jo pomėgis. Šeimininkas neprieštarauja ir svečių vizitams. Anot Artūro, išeidami svečiai dažniausiai patys nurenka ir sutvarko indus, sudėsto kitoje vietoje atsidūrusius daiktus, tačiau tai esą nesunku padaryti ir pačiam šeimininkui. Anot jo, pas jį nesilanko tokie svečiai, kad po to namuose reikėtų triūsti kelias valandas ar net dienas. Nors Artūro galimybės, paties teigimu, ribotos, tačiau jis sugeba savo poreikius patenkinti taip, kad nesijaustų nepajėgus ar nuskriaustas.
Laisvalaikiu, kurio Artūras turi itin mažai, jis mėgsta skaityti. "Eina" viskas, kas tik sudomina. Grožinėje literatūroje vyras neieško savo likimo pavyzdžių, kad laimingi herojai "įpūstų" neįgaliam skaitytojui stiprybės ir noro gyventi. Anot Artūro, kiekvienam skirtas jo likimo kelias, kurį pats žmogus ir privalo nueiti. Dėl tokios pačios priežasties Artūras nelinkęs žiūrėti ir televizijos laidų, kuriose išgyventa patirtimi dalijasi neįgalieji - esą stiprina kitus žmones savo pavyzdžiu. Artūrui tokiais atvejais kažkodėl maga paieškoti kito kanalo arba išjungti televizorių.
"Esam žmonės kaip žmonės"
Artūras teigė vis dar pasigendąs tinkamo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius. Vieni užjaučia, kiti gailisi, treti - abejingi, o ketvirti - visiškai ignoruoja. Artūras norėtų, kad į sveikatos problemų turinčius žmones būtų žiūrima kaip ir į sveikuosius.
- Juk mes esam žmonės kaip žmonės: vienam daugiau duota šio, kitam - ano, - filosofavo Artūras. - Jeigu gyvenimas iš žmogaus kažką atima, tai kartu kažką ir duoda, jeigu viena pameti - randi kita.
Artūras pripažino, kad po traumos jis irgi nešokinėjo iš džiaugsmo, tačiau tvardėsi. Anot jo, padėjo sveikas protas ir vyriška logika, neleidžianti svaigintis nenumarinama viltimi. Vos tik išgirdo medikų išvadą apie nutrauktas stuburo smegenis, Artūrui buvo iškart aišku, kad kasdienybė, kai vaikščiota abiem kojomis, - jau tik praeitis. Vyrą buvo apėmusi gili depresija, tačiau jis rado savyje jėgų galvoti ne apie tai, KAS dabar BUS, o KAIP reikės gyventi esant naujoms aplinkybėms.
- Viltis, žinoma, yra gerai, bet padariniai, jos galų gale netekus, gali taip smogti, kad smūgis bus paskutinis, - sakė Artūras. - Vien viltimi turbūt dažniausiai gyvena romantikės moterys. Na, jeigu tai yra vienintelis kelias išgyventi, lai gyvena.
Artūras pasakojo, kad juodos mintys jį slėgė bemaž metus. Tada labiausiai padėjo šeima. (Beje, anot Artūro, kartais aplinkiniai turi nelįsti į neįgaliojo erdvę ir nediktuoti jam, kaip reikėtų elgtis, nes viskam - savas laikas.) Šis potyris neleidžia Artūrui dabar, likus vienam, kėdoti išsiskyrimo "paklodžių" ir svarstyti priežasčių. Vyras sako, kad niekas dabar negali pasakyti, jog skyrybos būtų neįvykusios, jeigu jis visą laiką būtų buvęs visiškai sveikas.
- Tas išgyvenimo laikotarpis būtinas kiekvienam žmogui, jis jį turi praeiti pats, pajusti savimi visus "įkandimus" ir visus malonumus, - įsitikinęs Artūras. - Juk ir sveikieji neretai kankinasi, kai jiems, rodos, kiekviename žingsnyje svyra rankos. Kiekvieną nuotaikų "duobę" priimu kaip žmogaus gyvenimo būtinybę, realybę, kuri netrunka amžinai. Man svarbiausia suvokti, kad stebuklai - tik pasakose (jie ateina ir nelaukiami!), o gyventi reikia ne tada, kai neva būsiu sveikesnis, o jau dabar, šią ir kiekvieną kitą minutę.
Tokia Artūro logika kadaise gana greitai "išginė" jį iš buto į lauką - nė kiek nesivaržant invalido vežimėlio. Nors praeiviai atsisukinėdavo, Artūras jų "nematydavo". Po metų judėjimo laisvė dar labiau sukerojo, kai neįgalusis įgijo teisę vairuoti specialųjį automobilį (iki traumos jis nebuvo vairuotojas). Tai padėjo įgyvendinti dar vieną pomėgį - keliauti. Artūras galėtų ilgai pasakoti apie savo kelionių įspūdžius: Vilnius, Palanga, Slovakija...
- Neretai neįgalieji per savo gyvenimą padaro kur kas daugiau negu sveikieji, - sakė Artūras. - Svarbiausia - kad norėtųsi įdomiai gyventi.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- A. Krutulis skeptiškai vertina neįgaliųjų pagerbimo dienas, nes jį tokiuose renginiuose krėste krečia garbių svečių kalbos, prasidedančios žodžiu "Sveikinu..." (tarsi būtų sveikintinas neįgalumas)
2005 11 28
