Vakar papasakojau, kaip mane paliko mylimas vaikinas. Vėliau pamaniau, kad netektį su manimi kartu nuoširdžiai išgyvenę, turite teisę žinoti ir kai kuriuos nepaminėtus šios istorijos faktus. Taigi viskas nuo pradžių...
Mano didžioji meilė mane paliko! Pripažįstu - rimtai. Visada toks mielas buvo, toks supratingas, toks patikimas! Ir štai tau - netikėtai nelauktai.... Nepasiaiškino ir net neatsisveikino. Nesuprantu - kaip taip galima? Kaip įmanoma sugalvoti mane va šitaip imti ir pamesti? Nelabai tikiu tuo, tiesą sakant. Nesusipratimas kažkoks. Ėmė ir išėjo. Turbūt ankstyvą rytą. Kai dar miegojau ir negalėjau paprieštarauti. Kai paklausti nieko negalėjau. O jei ir nebūčiau miegojusi - nebūčiau nieko klaususi. Nebūčiau įstengusi. Žiauriai sunkus rytas. Šlapias rankšluostis ant galvos. Nuostabus jis. Taip, ir rankšluostis, be abejo. Bet, sakau, nuostabus jis, meilė mano. Niekada nepamiršta palikti man rankšluosčio, prieš išeidamas. Tais juodais rytais po spalvotų vakarėlių.
Truputį laukiu vakaro. Kad pareitų. Mineralinio parneš - kas beliko. Papasakos, kada naktį grįžau. Visada papasakoja. Visada atvirai ir nuoširdžiai. Pabars juokais, kad vidury savaitės aš šitaip. Jam - verslas, reikalai. Jis tik savaitgaliais. O man - kas?.. Aš laisvas paukštis. Manęs neuždarysi... Apsimesiu susigėdusia. Liūdnai nuleisiu lūpų kampučius, nudelbsiu akutes, tankiai sumirksėsiu blakstienomis ir kaltai į jį pažvelgsiu. Nusišypsos. Apkabins. Pakštels į kaktą. Suprasta. Atleista.
Sunkiausia jau praeita. Popietė. Silpnumas pamažu praeina. Ropščiuosi iš patalėlių. Praveriu langą. Vasara visais savo garsais ūžia kaip įmanydama. Galvos skausmas pasitraukė. Triukšmas nebeerzina. Ech... nuostabus tas gyvenimas! Stoviu užsimerkusi duše po šalto vandens srove. Grįžta vakarykščiai vaizdai. Oi oi... kai kurie geriau ir negrįžtų. Lūpos pačios ima šypsotis. Oi oi... Prastas vakarėlis, jei rytą visai negėda - liaudies išmintis verta medalio. Neprastas vakarėlis. Gera naktis... Nuostabus blondinas... Naujutėlis, šviežutėlis. Iš kur jis atsirado? Kada? Oi oi...
Galėtų jau grįžti. Užsilauksiu čia. Žiauriai reikalinga tikslesnė informacija. Tikiuosi, nesugalvojau leisti manęs lydėti iki buto durų?.. Tikiuosi. Hmm... Kas mane supaisys. Galėjo nutikti ir atvirkščiai. Oi, galėjo... Įtartinai įkyriai neramu. Visai nenoriu jo erzinti. Kam mintys visokios nereikalingos? Padauginau viskio truputį. Na, gerai, atsipalaidavau per daug truputį. Betgi buvo - praėjo. Pamanyk. Džiaugtis reikia, kad mylimam žmogui smagu. Tegu džiaugiasi už mane. Šaldytuve susirandu kelis buteliukus alaus. Padės laukti. Svarbu bent vieną palikti sugrįžtančiam. Vieną paliksiu.
Apsisiaučiu lengvučiu švelnučiu slystančiu drabužėliu. Jam patiks. Sunkiai atplėš akis. Jei bus planavęs vaidinti griežtą - akimirksniu persigalvos. Argi galima pykti ant tokios trapios, gražutės būtybės? Ne, ne, tiesiog neįmanoma. Ją reikia globoti. Priglausti prie stiprios krūtinės. Pabučiuoti į kaklą. Taip, kad šiurpuliukai nubėgtų. Mes juk mylim vienas kitą. Vienodai. Nė vienas nenusileidžiam savo meilės stiprumu.
Velnias! Paliejau “Ice”. Tiesiog ant kilimo. Velnias! Valyk nevaliusi - alaus kvapas, na, niekaip nedera prie manęs - angeliškos. Kur gaiviklis? Ne, ne.. Žvakės! Daug kvepiančių žvakių. Perdėm saldi ir nuobodoka romantika, bet šįvakar tiks. Jam tiks idealiai. Idealus vakaras. Idealus laukimas. Ideali aš... Na, grįžk gi, pagaliau! Galima pagalvoti, ne tavęs, o ko kito čia laukiu... Tau vis darbas, vis verslas. Angelas namie - grįžk!
Hmm... Vėlu. Pernelyg vėlu tokiu laiku uždaryti biurą. Juolab ryt jau savaitgalis. Ne, negali būti, kad jis va taip... Nieko nepasakęs, be manęs... Ne, negali būti...
Tamsu tamsu už lango. Ir šiapus žvakės jau seniai užgesusios. Šalta su tuo lediniu drabužėliu. Ir tuščia kažkaip. O juk viskas savo vietose. Jo tik nėra. Vienintelio jo nėra... Tai kodėl taip neramiai tuščia?
Grįš. Grįš?..
Gruodė Sapkauskaitė: Apie pasitikėjimą, laukimą ir ištirpusį vašką (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_176749)
