Mano didžiausia meilė mane paliko. Netikėtai nelauktai. Nepasiaiškino ir net neatsisveikino. Ėmė ir išėjo. Net nemačiau, kada. Turbūt ankstyvą rytą. Kai dar sapnavau jį esant šalia. Mylimą, mylintį ir patikimą. Turbūt tada ir išėjo. Sapną vietoj savęs paliko.
Laukiu. Pareis, manau, kaip visad. Vakare, po darbų. Po labai svarbių darbų. Tada pasitiksiu džiaugsmu švytėdama. Graži visa, lengvu drabužėliu pasipuošusi. Jis bus, kaip visad, labai laimingas mane pamatęs. “Gražuolė mano”, - pasakys. Apkabins, pabučiuos į kaklą. Šiurpuliukas nubėgs. Ir man, ir jam. Mes juk mylim vienas kitą vienodai. Nė vienas nenusileidžiame savo meilės stiprumu.
O jei ne vakare, tuomet labai vėlų vakarą pareis. Labai vėlų. Kai laukimo žvakės bus nubangavusios ant stalo. Iš nuobodulio. Sustingusia srovele. Negali jos šitiek ilgai degti, laukdamos, kad užpūstų. O kaipgi užpūsti, jei nepareina? Kam tada degti, jei užpūsi, jam neparėjus? Laukiu. Jis daug reikalų turi.
Na, gerai. Jo dar nėra. Einu miegoti. Ar mažas vaikas aš? Viena užmigsiu. Juk užmigdavau kažkaip, kai jo nebuvo. Ir nieko - miegodavau. Ir dabar užmigsiu. O jis naktį grįš. Tyliai tyliai prisliūkins. Pakštels į kaktą. Gal nepajusiu net. Gal būsiu giliai įmigusi. Ramiai miegosiu sau. Aš juk nesijaudinu visai. Jis, žinoma, vyriškoj kompanijoj. Ką, vyras draugų kompanijoj pabūti negali? Gali. Ir net privalo. Su draugais reikia susitikinėti. Natūralu. Kazino ar šiaip kur. Viskio taurė - pamanyk. Tegu atsipalaiduoja, pailsi. Verslas. Nuovargis, įtampa.
Hmm... Prabundu vėliau nei vidurnaktį. Tuščia. Ne, kodėl tuščia? Viskas vietose, tik jo nėra. Tai kodėl taip nesuprantamai tuščia? Hmm... Užtruko. Anksti anksti rytą pareis. Nuostabu, kad turi tikrų draugų. O su tokiais laikas tiesiog lekia. Pastebėti nespėji. Penkios taurės viskio - baisus čia daiktas... Grįš. Norės, kad būčiau neprabudusi. Gal apsimesiu, kad miegu. Rytą lyg niekur nieko apkabinsiu. Bus mielas mielas. Tik sveikatos nekokios. Vis tiek - paims ant rankų, nuneš į vonią. Pusryčius paruoš. Pats gers “Ice“. Pasipasakos paskui. Visada pasipasakoja. Visada atvirai, nuoširdžiai. Kaltas truputį jausis už vienišą mano naktį. Nuraminsiu - viskas gerai. Džiaugtis reikia, kad mylimam žmogui smagu. Džiaugiuosi.
Saulė teka. Nėra... Lipu iš lovos. Neima miegas kažkaip. Ir nereikia. Langas pravertas. Vasara. Rytas spindi. Ar dabar miegoti? Krosiukas kasdienis - netikėtai ankstyvas šįryt. Neskubėdama išbėgsiu į kiemą - pamatysiu išlipantį iš taksi. Ilgai bandys atsiskaityti. Vairuotojas neteks kantrybės... Bet nieko, kaip nors, grąžos juk nereikia. Pagaliau išsikapanos lauk. Pamatys mane. Pabandys pamoti. Stovėsiu ir šypsosiuosi - neapskaičiavai vakar... Eik namo, atsigulk, mineralinio šalia lovos padėjau... Aš greit - tik kelis kilometrus šiandien. Nepaliksiu tavęs ilgam...
Parbėgu. Po geros valandos. Atsirakinu duris į tylų butą... Grįš. Savaitgalis juk. Negali būt, kad, kaip kartais, išsyk į biurą... Grįš. Grįš?
Likau. Ant skaidraus ledo. Sėdžiu sau. Širdis šąla. Kūnas šąla. Nuo to ledo viskas. Žvakės juk sudegusios. Kam kitas degti, jei jo nėra? Kas matys? Aš? Labai jau šalta vienai žiūrėti. Vienai - į tai, ką reiktų matyti dviese...Kodėl atsidūriau tokioje situacijoje ir ar iš tiesų mane nepelnytai įskaudino?.. Šio pasakojimo priešistorę, į įvykius žvelgiant truputėlį kitaip, skaitykite rytoj.
