Griūnant kaimams sužiba Vilniaus rūmai

Praėjusią savaitę Lietuva šventė savo vienintelio karaliaus Mindaugo 750-ąsias karūnavimo metines. Liejosi kalbos iš įvairiausių prezidentų ir ministrų lūpų, putojo šampanas įvairaus lygio priėmimuose. Dažnas gali pasakyti, kad ir aš visa tai per televizorių mačiau alų iš bambalio gerdamas, ir tik vienas kitas Lietuvoje pasigirs šventėje buvęs. Kas kita vilniečiai, kurie jau tapo lyg ir atskira respublika. Vilniečiai drąsiai sakys, kad ir aš ten buvau, alų midų gėriau, po rekonstruotą Gedimino prospektą vaikščiojau, naujuoju Mindaugo tiltu važiavau, prie Mindaugo paminklo gėlių padėjau, atnaujintoj Vingio parko estradoj visokius koncertus žiūrėjau. O už visa tai, kad vilniečiai ir svečiai iš visokių amerikų galėjo linksmintis, sumokėjo ir tie, kurie viską tik per televizorių žiūrėjo arba išvis apie šventę nieko negirdėjo. Ir nemažai sumokėjo - karūnavimo metinėms buvo skirta per 100 milijonų litų. Tų, kurių taip trūksta badaujantiems kaimų, mažų miestelių ir miestų vaikams. Bet paminklas Mindaugui svarbiau, nes Mindaugas prieš daug metų Lietuvą jau buvo atvedęs į Europą, į kurią mes vėl sugrįžtame. Kai joje gyvensim, gal ir šventes kitas švęsime. Tiesa, dar artėja Lietuvos tūkstantmetis. Ir vėl gražės Vilnius, dar labiau skurdindamas likusią Lietuvą.