Dar besimokydama septintoje klasėje Vilija Blinkevičiūtė nusprendė tapti teisėja. Tuomet ji manė būsianti griežta, teisinga, reikli ir kartu humaniška. Tačiau gyvenimas visąlaik koreguoja planus. Taip atsitiko ir Vilijai. Ji netapo teisėja, užtat tapo ministre. Pernai, po Vilniaus universiteto, kuriame studijavo teisės mokslus, baigimo praėjus 20 metų, susitikime su kurso draugais V. Blinkevičiūtė išgirdo tokį teiginį: "Mūsų grupėje teisėjų daug, o ministrė - viena..." Šiose pareigose ji sėkmingai darbuojasi jau ketvirti metai. Per šį laiką ministrė išsikovojo didžiulę žmonių pagarbą, sugebėjo įrodyti, jog yra ryžtinga, darbšti, stipriai stovinti ant žemės... Rytoj socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė švęs savo gimtadienį, o išvakarėse nepagalėjo laiko "Akistatos" korespondentei...
- Moteriai vadovei paprastai skiriamas didžiulis dėmesys - jo neišvengiate ir jūs. Ar tai netrukdo darbui?
- Dėmesys darbui netrukdo - jis gali trukdyti tik asmeniniam gyvenimui. Norėčiau, kad darbas pasibaigtų ten, kur prasideda asmeninis gyvenimas, bet, deja, tai neįmanoma. Štai einu gatve ir žmonės mane užkalbina, sveikinasi, netgi klausia, kaip gyvenu, išsako savo bėdas. Arba štai, nuvažiuoju prie jūros ir girdžiu - žiūrėk, Blinkevičiūtė Plaukia, plaukiam šalia... Kita moteris kalba telefonu ir sako: "Ai, žinai, mes čia šalia ministrės Blinkevičiūtės įsitaisėm, tai mus čia ir rasite..." Mane toks juokas ima - jie mano, kad aš nieko negirdžiu ir nematau. Tačiau aš su jais taip normaliai, šiltai bendrauju ir dėl to jie išdrįsta prieiti, išsakyti viską, kas yra blogai, pasiskųsti, netgi pareikšti kritiką. Aš suprantu, kad jiems gyventi sunku, ir tai įvertinu. Beje, jeigu dar kalbėsime apie dėmesį, tai pirmiausia norėčiau paminėti vieną neformalų ministrų susitikimą Airijoje, kur buvo ypač pagerbta Lietuva. Man teko garbė pasisakyti ketvirtai iš 25 šalių atstovų. Tai labai aukšta pozicija. Galbūt tokia garbė buvo parodyta man kaip senbuvei (per tą laiką po kelis kartus pasikeitė latvių bei estų ministrai), kad stengiuosi dalyvauti tarptautiniuose renginiuose ir panašius renginius organizuoti Lietuvoje, nes taip pažįstama ir atrandama mūsų šalis, čia paliekami pinigai ir mums tai tik į naudą...
- Paprastiems žmonėms patinka, kuomet su jais susitinka bei jų problemas bando spręsti aukšti pareigūnai. Sakykite, kuo tokie susitikimai naudingi jums?
- Štai jau ketvirti metai dirbu ministre ir dažnai susitinku su žmonėmis. Kartą Akmenės rajone manęs paklausė, ar aš daug kur buvusi. Man buvo lengviau atsakyti, kur nebuvusi... Aš noriu išgirsti, kaip gyvena žmonės, kokios jų problemos, noriu prie jų prisiliesti, pabendrauti ir išsiaiškinti, ką galima pakeisti, kaip jiems padėti. Be abejo, po tokių susitikimų gimsta sprendimai. Aš juk važiuoju ne tam, kad parodyčiau save (esu pakankamai matoma). Ir labai bijau, kad būdamas valdžioje žmogus nepradėtų skrajoti padebesiais ir neatitrūktų nuo realaus gyvenimo. O mano sritis, už kurią esu atsakinga, yra stipriai stovinti ant žemės, todėl tą žemę turiu jausti po savo kojomis... Visai neseniai išmokėjome 300 000 žmonių vadinamąsias dvi pensijas. Šis sprendimas - po tų susitikimų. Žmonės yra sakę, jog išdirbę 20, 30 ar 40 metų gauna 200-300 litų, tad klausia, negi nė lito negalima pridėti... Kad būtų įvertintas stažas, sovietmečiu gauti nemaži atlyginimai. Todėl pernai pridėjome litą kitą prie mažesnių pensijų, šiemet vėl nuo kovo 1-osios didiname pensijas, o nuo balandžio pensijas didinsime visiems. Susitikimuose ne kartą teko girdėti, kaip yra sudėtinga auginti neįgalų vaiką. Man sako: "Ministre, ar jūs apie tai pagalvojate, ar galima ką nors padaryti?.." Dėl to dabar jau priimtas įstatymas, kuriuo neįgaliais vaikai pripažįstami ne iki 16, o iki 18 metų. Be to, vaikai pagal negalios laipsnį bus diferencijuojami į tris grupes. Tai reiškia, kad kuo sunkesnė negalia, tuo didesnes šalpos išmokas skirs valstybė. Šiemet planuojame nuo liepos 1-osios už kiekvieną vaiką iki 7 metų šeimoms skirti po 50 litų. Šį įstatymą dar reikės priimti. Iki šiol vidutines pajamas gaunančios šeimos buvo pamirštos. Bet aš dar daug ko nepadariau, todėl norėčiau dirbti toliau. Gal nebebūsiu ministrė, bet gal būsiu Seimo narė, todėl manau, kad dar reikėtų apsispręsti dėl "vaiko krepšelio" (pasirengimo mokyklai), nes iš susitikimų aišku, jog rugsėjo 1-ąją išleisti vaiką į mokyklą, ypač jei šeimoje jų yra ne vienas, yra labai sunku. Juk šiuo metu apie 20 procentų šeimų gauna tik minimalias algas... Todėl manau, kad tokia parama šeimai, nors ir nedidelė, būtų labai reikalinga. Aš to sieksiu. Visada sakau, jog niekas sutarties su Dievu nesudarė ir neįgaliu galime tapti kiekvienas, todėl reikėtų įtvirtinti ir tai, kad netikėtai invalidais tapę žmonės, neturintys reikiamo darbo stažo, galėtų gauti invalidumo pensijas. Žinoma, čia visko išvardinti neįmanoma. Dažnai girdžiu: "Vilija, tau pinigų reikia ir reikia", tačiau aš atsakau, jog toks mano darbas...
- Ar jums teko patirti, ką reiškia apkalbos, pavydas?
- Galbūt aš klystu, bet manau, kad esu toks žmogus, kuris neturi priešų, nors, ko gero, jų yra... Aš visada ieškau kompromiso. Prašau geriau susėsti prie bendro stalo ir išsiaiškinti, kuo galime vienas kitam padėti, nes iškėlus karo kirvį būna daug aukų ir vienoje, ir kitoje pusėje. Tai rodo gyvenimas. Aš esu impulsyvus žmogus - galiu ką nors pasakyti spontaniškai, teigti, jog viskas daroma blogai, tačiau manau, kad į tai reaguojama paprastai - ai, ministrė tikriausiai ne ta koja išlipo iš lovos... Jaučiu, nors to man niekas nepasakys. Niekada nenešioju piktumo, nes vadovui kerštas dar niekada nepadėjo. Kvailos ambicijos visada padaro žalos ir šeimoje, ir visuomeniniame gyvenime. Galbūt iš žmonių pusės gali būti toks "baltas pavydas". Tokio pavydo ir aš kitąkart turiu, tačiau kartu džiaugiuosi, kai žmogui pasiseka. Tikiu, kad mane apkalba, kaip aš apsirengusi, su kuo vaikštau, kaip leidžiu laisvalaikį arba net - oi, šita senmergė tokia ir anokia. Tuo neabejoju, taip turi būti, tai yra natūralu, tačiau nuo to nesu nukentėjusi.
- Ar turite kokių nors moteriškų silpnybių ir ar manote, kad su jomis verta kovoti?
- Manau, kad jų turiu... Per mažai rūpinuosi savo išvaizda, figūra... Tai yra blogai ir dėl to labai dažnai savęs nekenčiu. Kartais Galvoju: Viešpatie, kodėl aš taip pasielgiau, kodėl šiandien nenuėjau pasportuoti ar paplaukioti, arba pavažinėti dviračiu. Bet taip būna. Pavyzdžiui, kad ir vakar: parėjau namo pusę devynių vakaro. Liežuvio nepaverčiu, su niekuo nenoriu bendrauti - tiesiog per dieną visą save išdalinau žmonėms. Visą save, iš tiesų. Ir paskui galvoju: o juk kaip tik tą psichologinį nuovargį, kuris pereina į fizinį, galėjau palikti kur nors baseine. Manau, kad manyje įsimetęs kažkoks tingėjimas ir nenoras pasirūpinti savo kūnu. Tam reikėtų skirti daugiau dėmesio...
- Kaip tik norėjau klausti - ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?.. Tad sakykite, ar domitės madomis, lankotės grožio salonuose, mėgstate "ekskursijas" po parduotuves?..
- Tai labai geri klausimai. Manau, kad jie šiais laikais tinka ir vyrams, tiktai jie niekada neprisipažins, kad mėgsta "daryti šopingus", vaikščioti po parduotuves. Jie tikrai tai mėgsta, ypač išvykę į užsienį, nes ten gal laisviau jaučiasi. Priešais ministeriją yra labai geras grožio salonas, kuriame, esant poreikiui, apsilankau. Visąlaik tenai kerpuosi, šukuojuosi, dažausi. Na, o dėl drabužių... Būsiu gal labai konservatyvi, nes Vilniuje žinau tik kelias drabužių parduotuves, jose ir apsilankau. Man visąlaik atsiunčia žinutę, kai gavo naują kolekciją, tačiau atsakau: daugiau nebesiųskit, nes jau neturiu pinigų... Tiesa, mėgstu ką nors nusipirkti užsienyje.
- Nes esat įsitikinusi, jog moters, vilkinčios tokiu pat rūbu, Lietuvoje nesutiksite?
- Jūs taip manote?.. Vienąkart nuvažiavau į Airiją ir nusipirkau gražų kostiumėlį, kuris kainavo normaliai (iš tiesų - ne tiek jau mažai, bet gal kam atrodo, kad ministrė daug uždirba, todėl sakau - normaliai). Parvažiuoju namo, ateinu į darbą ir staiga pasirodo vienos ministerijos viceministrė su lygiai tokiu pat kostiumėliu. Man pasidarė bloga. Klausiu, kur tu jį pirkai? O ji sako - Vilniuje. Aš taip pasiutau, nes čia jis dvigubai mažiau kainavo, o aš juk pirkau Dubline... Supratau, jog tas kostiumėlis iš tiesų buvo siūtas Lietuvoje. Tada ėmiau labai didžiuotis mūsų siuvėjais. Kaip ministrė esu aplankiusi daug siuvimo įmonių, matau, kad darbas sunkus ir "neaukštai" apmokamas, bet kokybė nebloga.
- Jūs tikriausiai gerai žinote populiarumo kainą. Ar kartais nesijaučiate esanti žvaigždė, su kuria daug kas nori susipažinti, pabendrauti, pasikviesti jus į svečius?
- Tapusi ministre naujų draugų neįgijau. Visi jie - iš studijų, iš mokyklos laikų. Su jais, kaip aš sakau, suvalgiau pūdą druskos. Jie mane priima ne kaip ministrę, o kaip Viliją. Turiu keletą draugių ir kartu su jų šeimomis kartu švenčiame gimtadienius, iškylaujame, kartu leidžiame savaitgalius, kartu bėdojame, kartu džiaugiamės. Mane jie priima bet kokią - ar aš būčiau ministrė, ar ne... O kvietimus kur nors dalyvauti priimu labai normaliai, nes žmonės tiki, kad tu gali ką nors sutvarkyti, padėti, patarti, na, kartais galbūt ir į tam tikrą lygį pakelti renginio prestižą. Tai normalu, toks mano darbas. Žmonės, matyt, mano: geras tų ministrų gyvenimas - vakarėliai, priėmimai, tačiau patikėkit - visa tai yra darbas. Ir tikrai nelengva su visais pakalbėti, pabendrauti, visąlaik būti geros nuotaikos, rasti temas pokalbiui. Gal ir ne visada visur nueinu, bet kai nueinu - nerodau savo surūgusio veido...
- Ar jums sudėtinga surengti vakarėlį savo namuose, o desertui pateikti pačios iškeptą pyragą?
- Oi, labai sudėtinga. Nesu ypatinga kulinarė ar gamintoja. Turbūt tai nulėmė dabartinis gyvenimo būdas. Pagalvoju - ar nebūtų geriau, kad kiekvienas dirbtume savo darbą. Na, o jei ką nors gaminu, tai dažniausiai tik tuomet, kai parvažiuoju pas mamą. Ji gyvena Pakruojo rajone, Linkuvos miestelyje. Tada mama vadovauja, o aš vykdau jos nurodymus... Tačiau negaliu nutylėti, jog kelios draugės puikiai gamina, ypač vienos iš jų vyras. Visąlaik, kai Žilvinas ką nors neįprasto sugalvoja, kviečia mane atvažiuoti. Na, o mano šaldytuve didelio pasirinkimo nebūna. Čia galima rasti sūrio, dešros, vaisių, kiaušinių. Pavyzdžiui, dabar tikrai yra žuvies... Ir dar vištienos.
- Ar įsivaizduojate save eiline moterimi, kuriai reikia pačiai tvarkyti butą, skalbti, virti, rūpintis pirkiniais, atlikti visus, net ir pačius nemaloniausius, buities darbus?
- Įsivaizduoju ir nieko blogo čia nematau. Gyvenu Šeškinėje, dviejų kambarių bute. Nesu milijonierė ar kokia žvaigždė. Kas už mane išskalbia rūbus, sutvarko butą? Visa tai darau pati, nors pasakyti, kad tai labai mėgstu, negaliu. Tiesiog tai yra pareiga, kurią privalau atlikti, nes niekas to nepadarys.
- Kokia naujiena šiuo metu jums būtų pati maloniausia?
- Jeigu ministras pirmininkas ar finansų ministrė pasakytų: "Žinai, Vilija, mes galime skirti milijardą litų ateinančių metų biudžete tavo socialinėms reikmėms. Tada aš strikinėčiau iš džiaugsmo...
- Ar esate gyvenime iškrėtusi kokį nors pokštą, dėl kurio iki šiol jaučiatės nekaip?
- Aš tikrai nekrečiu pokštų. Mokykloje buvau gera mokinė, baigiau mokyklą aukso medaliu, visąlaik buvau geras vaikas (man taip atrodo ir mama taip sako)... Visąlaik dirbau valstybės tarnyboje, kur nelabai papokštausi... Tiesa, drąsus mano, kaip ministrės, poelgis galbūt buvo tai, jog nuėjau į diskoteką. Bet kitą dieną galvojau - Viešpatie, o ką dabar pasakys žmonės... Atseit sulaukusi 40 metų, ir dar ministrė, atėjo į diskoteką pašokti. Tačiau buvo atvirkščiai. Visi kalbėjo - jėga, fantastika...
- O koks jūsų požiūris į moterį, vairuojančią automobilį?
- Aš nevairuoju, neturiu automobilio... Norėdama save pateisinti, sau pritaikiau viename žurnale perskaitytą mintį, jog gražios moterys vairuoja pačios, o protingas vežioja... Taigi požiūris į vairuojančias moteris labai geras.
- Dėkoju jums už išsakytas įdomias mintis ir nuoširdžiai sveikinu gimtadienio proga.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
