Irena ZUBRICKIENĖ
Vilkaviškio policijos ir prokuratūros pareigūnai, gavę viename kaime gyvenančios Daivos (22 m.; pagrindinių istorijos herojų vardai pakeisti) prašymą nubausti ją nuskriaudusį to paties kaimo vaikiną, net loštelėjo iš nuostabos: tokio fakto net labiausiai patyrę teisėsaugininkai dar nebuvo ne tik tyrę, bet ir girdėję...
Įtarė esanti nevaisinga
Daiva neslepia: turėjusi ne vieną intymaus gyvenimo partnerį, anksčiau saugodavusis, kad pirma laiko nepastotų, tačiau kai sutiko Edmundą (34 m.), joje kilo noras tapti šio vyro kūdikio motina. Deja, laukimas prailgo - Daiva nusprendė, kad yra nevaisinga. Sakosi, kad dėl to Edmundas ją galiausiai ir palikęs.
Mergina, kadaise atskirta nuo savo gimdytojų ir užaugusi globos įstaigoje, tuokart pasijuto lyg būtų atsidūrusi ant gyvenimo prarajos krašto: nežinojo, kur eiti ir kur prisiglausti. Laimei, apie Daivos nesusiklosčiusį šeimyninį gyvenimą išgirdusi garbaus amžiaus ūkininkų pora, gyvenanti tame pačiame kaime, nutarė merginą pasikviesti pas save. Ūkininkas sako, kad pats yra anksti likęs be motinos ir užaugęs su pamote, tad gerai žinantis, kokia nesaldi yra našlaičio kasdienybė, ir todėl užjautęs be artimųjų likusią Daivą.
Įsikūrusi pas ūkininkus, Daiva vis dar pagalvodavo apie ją atstūmusią savo meilę - Edmundą. Jiedu kartais netyčia susitikdavo, persimesdavo žodžiu kitu - abu nebuvo linkę likti priešais.
Vieną vidurdienį (tai buvo gegužės pabaigoje) Daiva, kaip jau būdavo įprasta, susiruošė pas savo ūkininko karves, kurias ir iki šiol kaskart melžia. Laukuose merginą prisivijo nežinia iš kur tuokart atsiradęs Edmundas. Vaikinas pasidomėjo, ar Daiva jau suradusi naują savo gyvenimo meilę ir ar neketinanti gimdyti. Mergina buvo atvira: gyvenanti ankstesnėmis liūdnomis nuotaikomis - mama negalėsianti būti. Tada Edmundas džiugiai prašneko galintis savo buvusiajai padėti: čia pat turįs švirkštą su vaistais, galinčiais išgydyti nuo nevaisingumo. Vaikinas įkalbėjo patiklią Daivą apsinuoginti čia pat, laukuose, ir ... suleido jai į gimdą vaistų...
Įtariamasis buvo priblokštas
Neįtikėtinas pasakojimas apie rimtesnių mokslų nebaigusio ir nelengvai nuolatinį, gana primityvų, darbą radusio Edmundo "ginekologines bei akušerines nuojautas" - tai vien tik Daivos versija. Įvykio liudininkų nėra. Na, nebent prakalbėtų karvės, ir šiandien besiganančios Daivos aptartajame lauko plote...
Viskas ir būtų likę tik tyli "Daivos versija", tačiau po kelių dienų mergina kreipėsi į Vilkaviškio policiją. Mat ji teigė iš karto, vos tik parėjo į namus po esą nevaisingumo injekcijos, pasijuto labai blogai: skaudėjo galvą ir svaigino, kūną kaustė silpnumas, raižė pilvą. Rimtesnės medikų pagalbos Daiva neieškojo, tačiau ją globojantiems ūkininkams pasisakė. Šie patarė dėl sveikatos nejuokauti. Tuomet Daiva nutarė netylėti - lai Edmundo "galias" ištirsią teisėsaugininkai.
Policininkų užkluptas Edmundas nustėro... Vyras nežinojo, ar juoktis, ar garsiai šaukti, ar tylomis kur nors prasmegti. Jis tikino pareigūnus, kad neįtikėtina istorija - tik Daivos pramanai, nesveikos fantazijos. Esą nei jis žino, kad mergina negali turėti vaikučių, nei - juo labiau! - gali jai padėti. Edmundas apskritai neigė susitikinėjęs ar intymiai bendravęs su Daiva po to, kai ji dar žiemą išėjo gyventi pas ūkininkus. Naują draugę turintis vyras tikino, kad pateko į buvusios merginos pavydo ir keršto tinklą.
Ir Vilkaviškio teisėsaugininkai, narplioję, švelniai tariant, keistą istoriją, linkę solidarizuotis su Edmundu: neturėdami įrodymų, kad Daiva nukentėjo nuo savo buvusio vaikino (mergina kreipėsi ne iš karto), nutraukė pradėtą ikiteisminį tyrimą. Beje, tam pasitarnavo ir pati Daiva, kai netrukus pareiškė teisėsaugininkams tikrai primelavusi, nes ją palikusiam ir kitą moterį susiradusiam Edmundui linkėjusi tik nemalonumų...
Skirtingos nuomonės
Apie Daivos ir Edmundo draugystę, nuskambėjusią iki policijos ir prokuratūros, sutiko pasikalbėti tik Edmundo motina. Moteris kelis kartus kartojo tebesauganti sūnų nuo nemalonias emocijas keliančių prisiminimų.
Edmundo mama pasakojo, kad su žmona išsiskyręs sūnus nusižiūrėjo Daivą lankydamasis pieninėje. Tuomet mergina gyveno netolimame kitos seniūnijos kaime, glaudėsi pas svetimus žmones ir jiems padėdavo. Kai Edmundas parsivedė Daivą į namus, motina iš karto pastebėjo, kad mergina - netikusi "marti".
- Ji tik rūkė ir rūkė, tvarkytis nenorėdavo, gaminti valgį nemokėjo, - pasakojo Edmundo mama. - Jeigu paprašydavau išvirti barščių sriubos, tai nevirtus burokėlius tarkuodavo jų net nenulupusi. Mergina neturėjo jokių šeimyninės buities įgūdžių.
Edmundo motinos teigimu, pas pagyvenusius ūkininkus prisiglaudusi Daiva ir toliau veikė kaip didžiausia kaimo vyrų viliokė, kol ūkininkai - tėvas ir sūnus - ją prigriebė. Moteris prasitarė įtarianti, kad Daiva minėtoje pastogėje galiausiai rado šiltą guolį...
Deja, Edmundo motinos išpiltų paplavų Daivos adresu nepatvirtino nė vienas "Akistatos" kalbintas kaimo gyventojas. Visi teigė girdėję apie "ganiavos istoriją", tačiau nesiryžo smerkti nei Daivos, nei Edmundo. Ne vienas tikino, kad intymi istorija negalėjo būti laužta iš piršto - esą kažkas vis tiek įvyko, tik greičiausiai ne "gydymo seansas", o įprastas lytinis aktas, po kurio atstumta mergina sumanė savo keršto planą.
Daivą globojantys ūkininkai ir keli jų kaimynai gyrė merginą, greitai pramokusią visų ūkio darbų ir netinginčią suktis svetimame ūkyje, garantuojančiame jai pastogę ir duonos kąsnį. Esą vienintelė jos "nuodėmė" - nevaldomi keiksmažodžiai, kai kas nors nesiseka. Pašnekovai prašė atlaidžiau vertinti įsimylėjusios, bet nepamiltos panelės elgesį - esą galbūt ji tik taip sugebanti "įkąsti" buvusiam mylimajam. Be kita ko, ir nemažai laiko dėl Daivos pareiškimo sugaišę teisėsaugininkai buvo atlaidūs įmantrios kriminalinės istorijos autorei - jie nekėlė baudžiamosios bylos dėl melagingų parodymų, nes nustatė, kad iš pažiūros sveika, atvirai bendraujanti mergina vis dėlto turi šiokių tokių dvasinės sveikatos problemų.
- Ji per daug patikli ir visiems be galo atvira, todėl ir tapusi pajuokos objektu, - "Akistatai" sakė seniūnijos, kurios teritorijoje dabar apsistojusi Daiva, socialinė darbuotoja. - Šiai liūdno likimo merginai, neturinčiai artimųjų ir nutarusiai įsikurti svetimame krašte, dabar labiau reikia paramos, o ne pagiežos ir kaltinimų. Juk ji net dokumentų nesusitvarkiusi, kad gautų valstybės teikiamą paramą, nes vis dar neranda savo vietos gyvenime. Ir jos kovos su problemomis bei nuoskaudomis metodai yra tokie, kokie yra.
"Akistata" pakalbino ir kelias Kazlų Rūdos (Marijampolės apskr.) specialiosios internatinės mokyklos, kurią baigusi Daiva, pedagoges. Moterys puikiai prisiminė buvusią auklėtinę - daugiavaikės dzūkų šeimos atžalą, kurios tėvams buvo atimtos tėvystės teisės. Pedagogės prisiminė ir tai, kad Daiva nuo pat vaikystės buvo mėgėja pameluoti. Kartais tuo melu ji norėdavusi dėl ko nors pasiteisinti, o kartais - pasididžiuoti ar pasigirti, nes juk kiekvienam būdingas noras būti pamalonintam.
- Vaikų, kuriuos atstūmė jų gimdytojai, likimai - panašūs kaip vandens lašai, - sakė viena iš kalbintų pedagogių. - Tik maža jų dalis randa savo vietą gyvenime ir sugeba gyventi be skandalų, be didelių problemų. Dauguma beglobių - tai vietoje nenustygstantys gyvenimo keliauninkai, mokantys gyventi tik susikurtose istorijose, o ne realioje kasdienybėje. Ir Daivutės dabarties problemų šaknys slypi giliau.
