Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjas Nerijus Brinevičius pustuštėje salėje paskelbė nuosprendį Liudvinavos kaimo (Jurbarko r.) gyventojui Mindaugui Skarai (25 m.): vieneri metai laisvės atėmimo.
Anksčiau du kartus jau teistas (už vagystę, plėšimą, sukčiavimą) Mindaugas Skara į teisėsaugininkų rankas vėl įkliuvo praėjusių metų gruodį, kai buvo bemaž metus praleidęs laisvėje. Narpliojamo nusikaltimo gijos pareigūnus atvedė pas Mindaugą, kai jie tyrinėjo, kam priklauso Alos Uljanovos vardu viename banke įregistruota sąskaita. Mat į šią sąskaitą marijampolietė pensininkė Aldona (60 m.) buvo pervedusi 1 000 litų. Kai moteris suprato buvusi apgauta, iš karto kreipėsi į policiją.
Aldoną ištiko žmonių, kurie, būdami labai patiklūs, pateko į apgavikų, vadinamųjų telefoninių sukčių, pinkles. Vieną gilią pernykščio gruodžio naktį paskambinęs vyriškis prisistatė moteriai esąs jos sūnus Artūras ir pasiskundė padaręs avariją - sužalojęs žmogų ir patekęs į areštinę. "Sūnus" virkavo, kad būtų galima išvengti gresiančių teismų ir kitų nemalonumų, jeigu "mama" tuoj pat pakalbėtų su "pareigūnu Jankausku". Telefoną perėmęs "Jankauskas" patvirtino apie liūdną situaciją ir pranešė, kad Aldonos sūnų išgelbėtų 5 000 litų. Sugniuždyta moteris, neturėdama su kuo greitai pasitarti, pasisakė galinti tokią sumą turėti tik rytą, kai pasiimsianti pinigų iš banko. "Jankauskas" buvo malonus ir kantrus - sutiko palaukti.
Rytą "Jankauskas", paskambinęs Aldonai, nurodė eiti prie Marijampolės ligoninės vartų ir prie kiosko dairytis apibūdinto jauno vyro - esą ateis nukentėjusiojo brolis. Aldona paklusniai vykdė "visagalio pareigūno" nurodymus - prie ligoninės ji sureagavo į jauną vyrą, pašaukusį ją vardu, ir perdavė jam 5 000 litų. Parėjusi namo moteris sulaukė dar vieno skambučio: "Jankauskas" reikalavo dar 1 000 litų, nes esą apie nešvarų sandėrį sužinojęs aukštas pareigūnas, ir nurodė asmeninės sąskaitos numerį, kad likę pinigai būtų pervesti į banką. Dėl sūnaus likimo išgyvenanti Aldona taip ir padarė.
Apgaulė išaiškėjo tik vakare, kai Aldoną aplankė sūnus Artūras. Vyras buvo sveikas ir gyvas, apie jokią nakties avariją nebuvo net girdėjęs. Tuomet abu suprato, kad Aldona tapusi telefoninių sukčių auka. Be kita ko, vėliau Artūras pareigūnams sakė motinai ne kartą pasakojęs apie pagyvenusius žmones, kuriuos įvairiai apmulkina apgavikai, ir patarinėjęs, kaip elgtis, kaip neįkliūti, todėl jam buvo keista ir apmaudu, jog perspėta motina buvo tokia patikli.
Sąskaitos, į kurią Aldona pervedė 1 000 litų, numeris atvedė pareigūnus iki tikrosios jos savininkės - Alos Uljanovos. Moteris tikino, kad ji prieš kurį laiką pametė savo banko kortelę su užrašytu jos PIN kodu, tačiau į policiją nesikreipė, nes sąskaita buvusi tuščia. Netrukus paaiškėjo, kad "pavogtąja" kortele naudojosi Alos sugyventinis Mindaugas Skara. Užkluptas vyras buvo nuoširdus ir atviras, tikino, kad labai gailisi nusikaltęs. Mindaugas paatviravo, kad sugyventinės kortele slapta naudojosi tokio virbaliečio (Vilkaviškio r.) Airido S., kalinčio Marijampolės pataisos namuose, paprašytas. Esą abu susidraugavo kalėdami, o paskui Airidas vis paskambindavo Mindaugui ir pranešdavo, kad į Alos sąskaitą (prieš tai viską suderinus) pervesta svetimų pinigų, kurie skirti Airidui. Mindaugas esą niekada nesidomėjo, kas tūkstančiais "plukdo" tuos pinigus, bet paslaugiai nupirkdavo Airido nurodytų drabužių, priruošdavo gausių maisto siuntinių ir viską nugabendavo į pataisos namus. Taip buvo talkinęs draugui apie dešimt kartų. Mindaugui nebuvo sunku ir lemtingąjį gruodį, kai Airidas paprašė iš Jurbarko nuvykti kelioms dienoms į Marijampolę, kur gyvena Mindaugo sesuo, ir prie ligoninės susitikti su nurodyta pensininke. Šiosios perduotus pinigus Mindaugas tuoj pat nunešė į sutartą vietą ir padavė neva nepažįstamajam "nuo Airido", o netrukus, Airidui pavadovavus telefonu iš "zonos", paėmė ir paskutinius pinigus (apie 4 000 Lt, tarp kurių buvo ir Aldonos pervestas tūkstantis) iš Alos sąskaitos. Juos kaipmat pavertė pirkiniais ir pamalonino kalintį draugą.
Nors Mindaugas išdavė Airidą ir kitą savo bendrininką - marijampolietį Audrių Ž., kuris tuo metu taip pat buvo už grotų, į teisiamųjų suolą sėdo tik jis vienas. Nurodyti bendrai kategoriškai neigė savo kaltę ir tikino nesuprantą, kodėl Mindaugas juos apkalbėjęs. Neturint jokių įkalčių apie šių kalinių nusikalstamą veiklą, jie nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir greičiausiai vėliau panašiai apgavo dar ne vieną lengvatikį.
Tačiau teismui užteko įrodymų, kad Mindaugas yra kaltas. Beje, panašus teismo procesas Mindaugo dar laukia ir Trakų rajono apylinkės teisme - čia jis irgi bus teisiamas kaip telefoninis sukčius, "pasikinkęs" kartu su nieko neveikiančiais ir todėl labai kūrybingais kaliniais, toliau virkdančiais žmones.
