Informacija būdavo perteikiama su pasiuntinių, žvalgų pagalba, visų pirma tai buvo karinio pobūdžio informacija. Kronikose pasiuntiniai, žvalgai minimi dažnai. Dar vienas informacijos šaltinis - gandai, plintantys tarsi “savaime”, nes daugsyk sakoma, kad lietuviai, “išgirdę” ar “patyrę” apie vieną ar kitą įvykį, atitinkamai į jį reaguoja.
Be to, labai dažnai kronikose aiškiai pasakoma, kad tas ar kitas lietuvių arba kryžiuočių žygis pasiseka ar nepasiseka todėl, kad puolamieji buvo atitinkamai “įspėti” ar “neįspėti” - vadinasi, informacijos svarba buvo labai didelė. Tokie “įspėjimai” gali pavykti sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, bet kartais, matyt, juos sąlygoja tam tikra prevencinė žvalgybinė veikla, perbėgėliai ir pan. Visada toks vedlys ar perbėgėlis informaciją perduoda žodžiu, jokie raštiški įspėjimai neminimi.
Dar vienas informacijos būdas, be abejo, “informacinių laužų” panaudojimas. Dusburgietis 1317 m. liudija, kad kryžiuočių užklupti Junigedos pilėnai “užkūrė ugnį ir dūmais pranešė kaimyniniams stabmeldžiams, kad čia pat brolių kariuomenė”. Lietuviai susirenka ir kryžiuočius stipriai sumaigo, tai darsyk liudija informacijos perdavimo kare svarbą. Matyt, dūmai (ir galbūt naktį - ugnis) buvo naudojami ne vien abstrakčiam perspėjimui: juk galima varijuoti dūmų spalvą, intensyvumą, pliūpsnius. Vargu ar dūmai galėjo atlikti Morzės abėcėlės funkcijas, bet kažin ar turėtume abejoti, kad jais buvo galima perduoti bent kelis sutartinius ženklus.
Geografinės žinios
Lietuvos valstybei formuojantis, pagrindinis geografinių žinių plėtimo būdas, tikriausiai buvo karo žygiai. 1185 m. lietuvių kariuomenė minima lyvių žemėse, nelabai toli, žinoma, bet Livonija lietuviams neabejotinai gerai pažįstama. 1203, 1204 m. jie supa Rygą ir t.t. Tai tiesiog “artimasis užsienis”. 1205 m. Žvelgaitis su savo kariauna Estijoje, 1212 m. lietuviai Estijoje, Sakalos žemėje. 1213 m. lietuvių kunigaikštis Dangerutis, ar Daugerutis, vyksta į Naugardą ir sudaro su juo taikos sąjungą, jo duktė ištekėjusi už Gercikos valdovo Vsevolodo, kuriam lietuviai, kaip ir jis jiems dažnai pagelbsti. 1216 m. lietuviai sudaro sąjungą su Polocku. 1218 m. užpuola ir apiplėšia Pskovą ir t.t. Pačioje XIII a. pradžioje lietuviai puikiai jaučiasi plačiose teritorijose, apytiksliai orientuojasi jose, bent jau pakankamai, kad įgytų tam tikrą geopolitinį mąstymą, išmanytų ne tik fizinę, bet ir politinę geografiją ir taptų svarbiu veiksniu joje. Bent jau neapeinamu veiksniu.
Tačiau priešo ar svetimos, neišžvalgytos teritorijos gilumoje keliai nebuvo gerai žinomi. Kai jungtinė Skomanto vadovaujamų sūduvių bei lietuvių kariuomenė įsiveržia į Kulmą, ji apsupa Plovistos pilį ir “būtų ją sugriovę, jeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie netikėlių kariuomenę nuvesią į krikščionių žemes ir iš jų parvesią, šitaip jie išvengė žūties”. Čia kalbama apie Kulmą, geografiškai sūduviams ir juolab lietuviams tolimą žemę, kurioje orientuotis, be abejo, buvo sunku - bent jau tiek, kad palydovai, žinantys vietovę, tampa svarbesniu grobiu nei visa pilaitė. Lietuviai Prūsijos gilumoje jautėsi ne geriau nei teutonai Lietuvoje.
