Bailiai nebūtų atsilaikę prieš ordiną, juolab nebūtų rengę nutrūktgalviškų išpuolių iki Kulmo, Brandenburgo, Estijos. Tačiau manyti, kad lietuviams baimės jausmas nebuvo žinomas, naivu. Tais laikais, kai kautasi vyras prieš vyrą, kai kalavijai kirsdavo žmogų pusiau, mūšyje lakstydavo galvos, virsdavo viduriai, lėkdavo kojos ir rankos, stoti į mūšį nebūdavo psichologiškai labai lengva.
Lietuviai kronikose kartais apkaltinami pabūgimu konkrečiais atvejais, kai jie traukiasi po pralaimėto ar pralaimimo mūšio, nutraukia pilies apgulą ir pan. Tačiau niekur nerastume tokio žodžių junginio “bailiai lietuviai” ar pan.
Baimė visiškai natūralus žmogiškas jausmas, nesvetimas nei šių laikų kariams (netgi spec. daliniams, jūrų pėstininkams, desantininkams), nei anų laikų žmonėms - tiek kryžiuočiams, tiek lietuviams, tiek lenkams. P. Dusburgietis aprašo įdomų epizodą, atrodo, datuotiną 1282 m. Lietuviams įsiveržus į Lenkiją, “Lešekas, Krokuvos kunigaikštis, subūręs daugybę tūkstančių vyrų, užkopė į vieną kalvą ir pasakė: “Kas nejaučia baimės, tegu tas kopia pas mane, idant šiandien galėtume atkeršyti už Nukryžiuotojo kančias” [...], jis nelyginant Gedeonas iš daugybės karių tepasiėmė 300 vyrų, su kuriais stojo į kovą ir drąsiai puolė priešus”. Galima, žinoma, tarti, kad tas trišimtukas buvo asmeninė Lešeko gvardija ar pan., tačiau nekyla abejonės, kad iš tos “daugybės tūkstančių vyrų” kitų entuziastų stoti į kovą neatsirado. Arba dar viena Dusburgiečio užuomina apie pačius Ordino brolius: 1284 m. šturmuojant Gardino pilį užvirė tokia žiauri kova, kad bailesnieji nė nedrįso į ją žiūrėti”. Tai gali būti stiliaus dalykas, norint parodyti ypatingą kovos žiaurumą, tačiau “bailesnieji”, matyt, egzistavo ir Ordine - jei negalėjo net žiūrėti, vadinasi, į kovą juolab nestojo.
1292 m.. Vyteniui pergalingai įsiveržus į Lenkiją, kunigaikščiai Kazimieras bei Lokietka, sunerimę pasikvietė pagalbon Prūsijos magistrą Meinhardą. Toliau cituojame: “Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Šitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažai nuostolių”. Taigi abi pusės visiškai pakrikusios sprunka, drąsos čia ne per daug.
Lietuviai pralaimėjimo atveju irgi traukiasi, o kaip kitaip; priešai jiems primeta bailumą. Ne visada tai pagrįstas priekaištas.1300 m. 6000 lietuvių įsiveržia į Dobrynę ir čia prisiplėšia daugybę turto; šimtas šios kariuomenės, Dusburgiečio žodžiais tariant, “rinktinių, tačiau pernelyg savimi pasikliaujančių vyrų” persikelia per Dreventą ir Kulme apiplėšia du kaimus, šį labai jau negausų būrį riteriai persekioja ir sumuša, trisdešimt lietuvių grįžta pas savuosius, praneša apie būrio pralaimėjimą ir tada visą lietuvių kariuomenę “pagavo tokia baimė ir apėmė toks siaubas, kad, kitų nelaukdami, pabėgo kur akys veda, kur kojos neša ir prarado galybę žmonių bei arklių, kurių daug prigėrė Narevo upėje dėl baisios kamšaties”. Žinoma, Dusburgietis čia mala miltus: nedidelio avantiūrai pasinešusio būrio nesėkmė 6000 vyrų kariuomenės (kiek perdėti ir kiek teisingi skaičiai, spręsti neturiu kompetencijos, bet manykime, kad ji pakankamai didelė) negalėjo priblokšti, be to, Dusburgietis nesako, kad teutonai patys būtų drįsę persikelti per Dreventą, iš Kulmo jie nosies nekišo. Taip pat neminima, kad lietuviai būtų metę grobį ar pan. Tiesiog baigėsi karinė kompanija Dobrynėje, patikrinta Kulmo gynyba ir kadangi Dobrynėje nebeliko kas veikti, tvarkingai patraukta namo. O kad tokiai didelei kariuomenei keliantis per upę, nuostoliai neišvengiami, yra aksioma net ir šiais laikais, net eilinių manevrų, taikos metu. Spūstis, kavalerijai keliantis per brastą (ar plukdant žirgus, jais plaukiant) visiškai tikėtina.
1305 m. teutonams surengus žygį į Lietuvą, viename permainingame mūšyje lietuvių užpultam Ordino būriui į pagalbą atskuba 200 vyrų, Dusburgietis aprašo tolesnį lietuvių elgesį, atvykus papildymui, kuris “įvarė priešams tokį siaubą, kad karalius bei visi jo žmonės, juos išvydę, bematant išmėtė ginklus ir pasileido bėgti. Tada įniršę broliai nubaudė nusidėjėlius ir nužudė 17 Lietuvos karalystės galingesniųjų bei daugybę paprastų žmonių”. Jei bėgama, metus ginklus, tai jau panika ir bailumas - kita vertus, be šios panikos, narsiai stoję į mūšį lietuviai būtų visai sumušti. Apskritai paties bailumo apibrėžimas labai sunkus dalykas: ar žmogus, bėgantis po pralaimimo mūšio yra bailys, sunku pasakyti. Ir romėnai bėgdavo, ir keltai, ir viduramžių kariuomenės tuos bėgimus puikiai pažino savo kailiu. Viename mūšyje pasitraukusi, pabėgusi kariuomenė kitame laimi.
1311 m. Vytenio kariuomenę po pergalių Varmijoje užpuola gausios Ordino pajėgos; Vytenis stoja į mūšį su priešų avangardu ir pradžioje jam sekasi, tačiau priartėjus pagrindinėms Ordino pajėgoms, lietuvius “pagavo tokia baimė ir taip jiems sukrupo širdys, kad neturėjo jėgų daugiau priešintis; dėl to vienu akies mirksniu metė ginklus ir leidosi bėgti. Tada broliai, leidęsi pavymui su savo žmonėmis, juos tiesiog kapote iškapojo, jų karalius su būreliu savo vyrų vos ne vos paspruko, tuo tarpu kitus iškapojo kalaviju, kurie ne kurie prigėrė, kai kurie išmirė dykrose badu ar iš sielvarto išsikarstė”. Dar kartą kaip visišką sutriuškinimą ir paniką liudijantį ženklą Dusburgietis mini, kad lietuviai bėga, metę ginklus. Žinoma, taip atsitikti gali tik dideliam siaubui užklupus; lietuvių baimė kyla, išvydus pranašesnę kariuomenę: tai natūralu. Kariuomenė, neturinti baimės jausmo, apskritai po kelių mūšių išnyktų.
Bailumas ir atsargumas ne visada atskiriami griežta linija. Kęstutis berods tikrai stovėjo prie apgultos Kauno pilies, neskubėdamas jai į pagalbą. Tikriausiai, jo turimos pajėgos buvo per mažos atviram puolimui, be to, pilį kryžiuočiai iškasė perkasą ir pilis iš esmės buvo atsidūrusi saloje. Upės ar gilaus griovio “nuo Nemuno iki Neries” forsavimas po priešininko strėlėmis vargu ar būtų atnešęs bent kokių rezultatų.
