Apie lietuvių narsą kalbėti galima labai daug ir remtis daugybe faktų. Tai daugybė atvejų, kai netgi beviltiškoje padėtyje kaunamasi iki galo, kai mažos karių grupelės įsiveržia į priešo teritoriją, kai, neturint nuovokos apie kelius ir priešo teritoriją, einama spėtinai, laimima ir kartais netgi grįžtama atgal.
Visų tokių faktų suminėti neįmanoma, tai tik keli iš jų. 1290 metais 36 lietuviai įsiveržia į Ragainės apylinkę, kur knibždėte knibžda kryžiuočių. Vienuolikai iš tų lietuvių pavyksta išnešti sveiką kailį.1298 metais 140 lietuvių sugeba užimti Štraisbergą, esantį Kulmo pakraštyje. 1300 metais 75 lietuviai įsiveržia į Prūsijos centrą, Varmiją, 1300 m. šimtas vyrų - į Kulmą. Čia matome karines avantiūras, bet joms ypač reikia narsos.
1306 metais teutonų pajėgoms šturmuojant Gardino pilį, lietuviai nesėdi už pilies sienų (o tai taktiškai būtų savaime suprantama), bet nuolat išeina iš pilies ir kaunasi atvirame lauke, jų narsą pripažįsta ir Dusburgietis: “broliams pradėjus pulti pilį, pilėnai, savo ruožtu narsiai priešindamiesi, išėjo iš pilies ir pradėjo kautynes. Galop broliai juos nuvijo. Sugrįžę į pilį, šiek tiek atsipūtę ir atgavę dvasią, jie vėl išėjo iš pilies ir pradėjo kovą” (DPK 252). Žinoma, kare puolantysis turi psichologinį pranašumą, geriau pulti nei gintis, tačiau palikti apsaugančias pilies sienas ir išsiveržti į atviro mūšio lauką narsos reikia. Tokių narsos pavyzdžių gausu per visą šimtmetį. 1394 metais lietuviai, gindami Vilnių, irgi išeina iš pilies į atvirą lauką, “vyriškai puola krikščionis, kol magistro įsakymu Genewelio šauliai aršioje kovoje vyras prieš vyrą privertė juos trauktis nuo kalno į pilį”. Tie “Genewelio šauliai” galėjo būti arba burgundai, arba šveicarai iš Ženevos, bet kokiu atveju rinktiniai kariai. O Marburgietis komplimento lietuviams nepagaili, kaip ir ne vienoje kitoje vietoje.
