Jis jau praėjo, pirmas mėnuo. Vilniaus senamiestyje ta proga padaugėjo japonų; jie dar mažesni ir dar mažesnės videokameros jų delniukuose, švarūs mažučiai ir tyliai klegantys, didelėmis akimis be vertinimo besidairantys aplink, gal jų juodose akyse vertinimo nėra iš mandagumo, gal jie įsidės jį į akis pargrįžę ar įsiterpę į baltą autobusą, vežantį juos kažkur toliau.
O tų visokių kitokių užsieniečių Didžiojoje ar Pilies gatvėje apstas, jie mažiau įsitempę nei prieš metus ar net pusmetį; ir net priešingai – visiškai atsipalaidavę prie alaus ar po bažnyčiomis, į kurias nežiūri, nes yra sekuliarizuoti ir sterilizuoti nuo sakralumo, bet jie spokso į vitrinas, jie žiūri į mergas ir vienas į kitą, o praeiviai senamiesčio tirštumoje jau nebeskiria, kuris čia užsienietis, kuris nebe, tik norisi prasibrauti nesumindžius ko nors ar nesumindytam pačiam ar atrasti laisvą staliuką gatvėje. Gabalas Krokuvos, Prahos ar kokio vokiečių ar belgų miesto ta Pilies gatvė, keli šimtai metrų Europos, Didžiojoje jos mažėja ir Vokiečių gatvėje visai ištirpsta; Pilies gatvė jau neša į atsipalaidavimo erdvę ir čia matomi nesukaustyti judesiai, kitose gatvėse įsitempimas dar jaučiamas. Čia nebe. Dar Europa neša Gedimino prospekto dalyje, žinia, tada, kai ji užtverta automobiliams; ir Katedros aikštė su studentūra, apsėdusia Gedimino paminklą; mes tai sėdėdavome "ant akmenų" po varpinės bokštu, visą laiką būtent ten – o dabar ant akmenų beveik tuščia, ir tik vienas kitas mohikanas retkarčiais po varpine nutupia, akmenys jau nebesėdimi, nes šalia jų suoliukai. Vieno ritualo baigtis suoliuku per galvą.
Italų invazija. Picerijų daugiau nei spaudos kioskų. Bet ir pačių italų daug, apsistojusių. "Alumnatas", buvęs jau palaidotas, dabar tarsi reanimuojamas, atiduotas italų valion. Šakės, nežinau, ar čia išeis kavą gerti. Italai sunkdami "espresso" prie baro bando mane kalbinti, o aš pavargęs ir noriu kampo, man nesišneka ir apskritai aš kaip normalus lietuvis nešneku. Jei antrą kartą užėjus mane bandys dar kartą kalbinti, eisiu pas turkus. Tie bent lietuviškai nemoka. O "Alumnatas" iš vidaus nudažytas tamsiai mėlyna ir nešvariai geltona spalvomis, pseudomarmurinį raštą imituoja plytelių grindys. Esą Italijos spalvos, sodriai mėlyna ir geltona, dangus ir saulė, bet kažkokie tamsūs ir dar juodi staliukai primena šizofreniko ištapytą barą besitaisantiems narkomanams. Nors nežinau, gal kartais ir vaikščiosiu. Taip bjauru ir neskoninga, kad net šiek tiek traukia. Žiemą, kai bus visai apniukę, ten bus galima eiti depresuoti, nes tada nebeliks saulės ir čia šitos spalvos išsirangys savo gyvuoju šlykštumu, bus galima jį siurbti drauge su "espresso" ir su aistringu vangumu ieškoti naujų žiemiškos melancholijos atspalvių.
Vis vien už "Blyninę" ir "Žaltvykslę" nieko geriau nėra atrasta. "Blyninė" kvailai pasivadinusi "Pilies mene", verčiau ji vadintųsi tikruoju vardu; bronzinės rankos virš durų tebetiesia kupiną blynų lėkštę. Įdomiausia, kad ir škotų sirgaliai ją atrado net žiemą; tai blyninės aura tebeveikia. Ne kitaip.
Dabar Europoje tai, ką naujajame ledynmetyje teks vadinti europine vasara, šaltas vėjuotas birželis, bet prie kavinių apstu stalų; prie jų būriai studentūros, turistų ir klerkų; o visą publiką pasidaliję tie, kurie vadintini gatvės muzikantais. Irgi mat Europa. Vienas vaikėzas prie pat blyninės apsalusia mina muša delnais apverstą muzikinį kibirą, dar ne būgną, bet jau nebe kibirą, jis irgi esąs gatvės muzikantas, prieš metus reikėjo jam duoti į nosį ir išvyti už tą pabaisišką erdvės teršimą; dabar mat Europa ir niekas to bimbalo neveja, net pagalvojau, jog jam būtų galima duoti penklitį, kad negrotų, bet nutariau pasiieškoti atokesnio staliuko prie kitos kavinaitės, bet prie "Žaltvykslės" kažin kokie tipai grojo rusišką popsinį roką, teko vėl eiti ramybės ieškoti, bet jos nebuvo nė padujų, kas šimtas metrų orkestrėlis – ar vaikai griežia liaudiškai, ar dešimtmetė mergaitė su mokykline fleita graudžias Sigutės meliodijas, ar dar kas – visai kaip Europoje, tik ten tie gatvės muzikantai kažkodėl neerzina ir bent jau būna išprašyti toliau nuo vietų, kur žmonės geria kavą ir nori pasišnekėti, o prieš tuos orkestriukus Pilies ir Didžiojoje mielai įsitaiso koks valkata ar beprotis, o bepročiai mėgsta tokiems orkestriukams diriguoti ir staipytis gražiai. Patinka man ta Europa, kai niekas nieko dar nedrįsta vyti, bet pradrįs, viliuosi nuolankiai.
"Vaivos" vietoje picerija, į kurią dėl "Vaivos" atminimo negalima eiti, tai būtų to įprasto, savo "Vaivoje" nuolat tvyrojusio chloruotos mazgotės kvapo įžeidimas; kur ten tiems italams; prabangoje ar picerinėje ar kitokioje nėra jaukumo; kaip jaukumo nėra kareivinėse ar "McDonald’s". Jaukumas ten, kur struktūra lengvai pažaista ir pažeista, tokios vietos nėra, bet kai kur ir kai kada tokį vaidmenį gali išsukti lauko kavinė, kuri pati mūsų platumose yra gatvės pažeidimas ir pažaidimas, todėl staliukai gatvėje dažnai yra jaukesni už vidujus. Užtat gyva, ir kur buvus nebuvus, tuo pačiu (?) raudonu paltu ir ryškiai pasidažiusi Suzi Quatro, renkanti savo duoklę dar nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos, apeina ji tik vyrus ir tik iš jų ima teisėtą duoklę, sovietmetyje jos ryškūs apdarai išskirdavo ją iš tolo pilkumoje, nes tada viskas būdavo pilka ir perdėm pilka, o šiandien Suzi atpėdina bemaž nepastebėta ir iš margos minios išsiskiria tik gal dvidešimt metrų prieš nosį, duodu jai pusę lito ir mes patenkinti susimirkčiojam.
O dėl nosies, tai ji truputį maudžia; prieš pusvalandį baigiau priiminėti egzaminą; tas egzaminas pasitaikė kažkoks europietiškas. Vienai studentei pasirašant ir jai traukant visokius popiergalius, kažkokia kortelė nukrito ant grindų, pasilenkiau ir visu XX a. inteligento dramblotu mandagumu kėliau ją damai (feministė būtų man įspyrusi už tokį įžeidimą) ir bekeldamas nosies viršumi žiebiau į aštrų sovietinio stalo kampą; vos susivaldžiau nestaugęs, nes skaudėjo. Bet egzaminavau toliau, darbas toks. Po kelių ar gal dešimties minučių pajutau, kad kakta, nosis ir smakras šlapi. Pamaniau, kad tai tik smegenys, bet dėl visa ko pasitikrinau smiliumi – pasirodė, kraujas. Dešimt minučių egzaminavau kruvinu veidu. Studentų veiduose per tą laiką nekrustelėjo nė raumenėlis. Matyt, manė, kad taip man geriau ar tiesiog kad tai asmeninis mano reikalas, į kurį nėra reikalo kištis. 1986-aisiais būtų įspėję ir pakvietę seselę. 1996-aisiais būtų užsižvengę iš malonumo. 2004 metų birželį, šeštąjį antradienį Europoje, jie nė nemirktelėjo. Pamaniau, valydamasis kraują nosinaitės gabalu už knygų lentynos, – pamaniau, kad Europa jau čia. Tolerancijos triumfas.
Ar matyti, – paklausiau sekretorės. Taip, – pasakė ji, – puikiausiai matyti. Ir pritariamai sulinksėjo. Prieš trejus metus būtų melavusi, kad čia vieni niekai. O dabar pareiškė, kad, matyt, aš tiesiog užsimiršęs prasikrapščiau kaktą kiaurai.
Egzaminą baigiau jau nebekruvinas, išėjau ieškoti kavos, o paskui su reikalais buvau Mokytojų namuose, antrame aukšte, ir pro šalį pradėjo eiti moterys, tuntai moterų, juodų, baltų, žalių, daugiau pagyvenusių ar vidutinio amžiaus, ir pamaniau, kad čia kokia lieknėjimo sekta, bet jos virto ir virto tumulais, jų ėjo šimtų šimtai gal pusvalandį, ir galiausiai tarp jų pastebėjau vyriausiąją Lietuvos raganą, ponią L. – matyt, buvo tiesiog raganų konferencija ar seminaras; bet tai mane vėl nuteikė teigiamai. Po langais raganų nelaukė nei inkvizicija, nei filmavimo kameros; jergutėliau, galvojau aš, o vis dėlto tai Europa, bet geriausiai tai pasimatė dar toliau, grįžtant namo, kai pamačiau studentę, ties kuria, regis, ir persiskėliau tą galvą, – ji stovėjo priešais išsišiepusį angeliuką, pasodintą ant suolelio generolo Černiachovskio aikštėje, ir viena laisvai juokėsi, krykštavo garsiai angelui tiesiai į veidą.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
