Krepšinis - dalykas rimtas. T.y. kadangi rimtas, tai ir liūdnas. Niekas nesako, būna smagu. Kai kokie nors mūsiškiai ima ir laimi. Bet tie mūsiškiai dažnai ima ir pralaimi. O kaip žiūrėti į visą tai per televizorių, neturint po ranka salės kėdės atlošo, kaimyno alkūnės jausmo? Ir nežinant iš anksto, kaip baigsis?
Man tai žiūrėti sunku. Paprastai žiūriu taip. Pasakau žmonai, kad “šiandien jie praloš”, tad nėra ko veltui gadinti nervų. Vadinasi, nežiūrėsiu.
Bet po to susigaudau. Jei žinai, nujauti, kad pralaimės, tai galima visai be nervų įsijungti tą televizorių. Pasijuoksi iš širdies. Tokia piktdžiuga apima, kai ima ir žioplai, beviltiškai žioplai žaidžia. Imi ir keiki visus iš eilės, nuo Lavrinovičiaus iki Sabonio ar iki Macijausko, kad vienas ne taip, kitas visai, o kitas ne ten žaidžia.
Įsijungi ir šaltai spoksai. Va, įmetė. Netyčiom. Štai mūsiškiai pirmauja penkiolika taškų. Na, tuoj prasidės lietuviškas stilius. Ne, kaunasi. Pradeda imti nervas, rankos drėksta, nervai dreba, kojos mataruojasi ir įsitrauki, jaudiniesi, šūkauji, ploji rankomis kaip koks politiškai nekorektiškas afrikietis. O juk sako, kad mes, lietuviai, šalti kaip belgai. Nors turėtų sakyti - šalti kaip baltai. Tai arčiau tiesos, nes šaltas daiktas būna baltas.
Tada prasideda antrasis etapas. Vieni pirmauja dvylika, po to prakiša aštuonis, mūsiškiai neįmeta vienuolikos baudų, tie pataiko tris tritaškius ir tada pradedi bėgioti iš kambario. Toks įspūdis, kad jei nežiūrėsi, mūsiškiams eisis geriau. Gal, sakykime, mano žvilgsnis negeras, gal tiesiog nužiūriu krepšininkus.
Ir išties, kol manęs nėra kambary, mūsiškiai atsigauna, ima vytis. Pasidaro kiek ramiau ir ateini į kambarį atgal. Tačiau hipotezė pasitvirtina - vos atsisėdi prieš ekraną, mūsų vidurio puolėjai nepataiko ne tik iš po krepšio, kaip jiems įprasta, bet ir nuo trijų taškų linijos. Vėl viskas iš naujo.
Tada geriausia išjungti televizorių ir sėdėti, murmant po nosimi - na, nežiūrėsiu, jei nori prakišti, lai prakiša be manęs.
Už langų pasigirsta kaimynų kauksmas. Gal pasivijome?
Įsijungi televizorių. Ne, pasirodo, kaimynai kaukė iš nevilties.
Paskutinis kėlinukas. Taškas į tašką. Nervai tamposi ir lamdosi. Galvoji, jei žiūrėsi, neužmigsi. Jei pralaimės. O vis vien pralaimės. Tai išjungi televizorių su visam.
Ir pusę nakties niūrioje tamsoje kankiniesi, galvodamas - o gal laimėjo? Tada praleistos puikios emocijos. O gal reikėjo pažiūrėti iki galo? Tada bent būtum galėjęs snūduriuoti, keikdamas ir grieždamas dantimis, tačiau bent jau aiškumoje. Ir rytoj būtum galėjęs su kolegomis išmoningai pakeikti žaidimą. O dabar kaip matęs, kaip ir nematęs.
Rytą įsijungi internetą ar radiją ir nervingai lauki - kaip pasibaigė.
Jei pralošė, pasidaro žiauriai liūdna. Ir vėl prakišo. Kam reikėjo taip nervintis? Juk vis vien pikta ir bjauru ant širdies.
Jei laimėjo, prasideda tikrasis dantų griežimas. Laimėjo, tokią puikią pergalę, o tu, žmogau, ir vėl likai nuošaly.
Ir dar neišsimiegojęs.
Yra, žinia, prietaras, kad žiūrėti krepšinį reikia su alumi po ranka. Tada būna lengviau. Bet čia jau reikia alaus statinės abiem atvejams, o nerviniesi išties kiek mažiau, tik elgiesi lygiai taip pat kvailai ir neimpozantiškai.
Ir dar alaus gaila.
Bet visą šitą isteriją aš ir vadinu tikru, normaliu, šaltu lietuvišku krepšinio žiūrėjimu.
