Šventęs švęsk, - pasakyta, tačiau išaiškinimų: kaip švęsk - turi tik žydai ir Europos miestelėnų kultūra. Bet juk kaip švęsti, žinojo ir sovietai. Kaimui buvo aišku kaip švęsti Užgavėnes. Ir prie Smetonos vasario 16-ji nekėlė dvejonių. Robaksas vieniems, vakarėlis su krupniku kitiems. Ką daryti dabar? Visi, kurie moka švęsti, arba užsieniečiai, ar numirė.
Prie okupacinės valdžios daugeliui problemos nebuvo. Vakaras prie sauso vyno. Su tėvais, vaikais, draugais, malonios antitarybinės kalbos. Studentai Vasario 16-ją dar prisidėdavo ar tai kokių kapelių, ar senų smetoninių kadrų lankymą. Jų dar buvo ganėtinai.
Šiandien pasakyk kam, kad Vasario 16-ją reiktų aplankyti kokį signatarą (kovo). Užjuoks negyvai. Sausas vynas irgi nei šis nei tas. Iki dabar nėra tiksliai žinoma, ar valia gerti per Vasario metines. Naujosios nepriklausomybės aušroje devyniasdešimtųjų pradžioje apskritai tądien būdavo uždaromos alkoholio parduotuvės. Kitataučiai lietuviai vengdavo išeiti gatvėn. Visi kiti vaikščiodavo blaivūs, pasipuošę ir dėdavo gėles kur reikia. Laikraščiai dailiai rašydavo apie Prezidentui Smetonai nusipelniusius žmones. Bet visi buvo gana įsitempę ir vaikščiodavo, dairydamiesi, ar jie patys teisingai švenčia. Ir – nebūtų lietuviai – ar teisingai švenčia kaimynas. Tokius nevykėlius, išsišokėlius, nemokančius švęsti ar net (neduok Dieve) dainuojančius ar viešai besišypsančius drausdavo ar tiesiog įduodavo sąjūdininkams.
Nuo to laiko Vasario 16 tapo gana stresinė. Porą švenčių taip pavaikščioję, didžioji lietuvių dalis nutarė nuo pagundos paėjėti toliau ir užsidarę namuose švęsdavo prie baltos mišrainės, žiūrėdami rusiškas televizijas.
Kada atsirado komercinės lietuviškos, jos pora metų padvejojusios, ėmė per Vasario 16 varyti filmus ir koncertus. Topu tapo apokaliptinė amerikonų „Nepriklausomybės diena“, ar kartais ir kalėdiniai filmai sueidavo kuo puikiausiai. Gan greitai televizija išmokė, kad galima ir neverkti gūdžiomis ašaromis ir kad tvirtai sukąsti žandikauliai nėra būtinas kiekvieno tikro patrioto vaizdas Vasario 16-ją. Ką turime - tą turime, tad švęskime.
Šioje Vasario 16 šventimo fazėje didžioji darbingų piliečių dalis sėdi namuose ir poilsiauja prie teliko. Jaunimas eina į koncertus, tie, kuriems tą dieną darbymetis, taksistai ir politikai, zuja iš vietos į vietą. Kartais taksistai greitesni, kartais politikai. Politikai susibara. Vis proga. Dabar apskritai išsibėgiojo. Manding, jie patys nelabai žino, kaip jiems švęsti. Minėjimas ar posėdis vis tiek metus iš metų buvo kažkokių niekam nebeįdomių sąskaitų suvedinėjimas. Šiandien tos sąskaitos, ir senos ir naujos, irgi iškils, kaip be to.
Tik niekam neateina į galvą šventę pradėti mėgėjiško teatro aplankymu, o po to baigti kas parapijos namuose, kas šokiuose, kas prie krupniko. Pasėdėti ir pašnekėti.
Juk mes taip mažai beturime laiko. Paprastam draugiškam pašnekesiui, o ne skubančiam isteriškam kaip sekasi... ir ne galvoti, kaip švęsti, o švęsti, kaip galvoji. Švęsti, kaip tau patinka.
Aš tai švęsiu prie kompiuterio.
