Dar vienas leidinys su pliuso ženklu. Ką tai šiandien reiškia, ne taip lengva pasakyti. Geresnis, papildomas, priedas mėgėjams? “Stilius plius” - tai bent jau geresnis dizainas, o “Intymios paslaptys plius” - turbūt šiandien prasčiausias leidinys Lietuvoje, prastesnis net už savo “bazinį” žurnalą “Intymios paslaptys”.
Po kultūrinės spaudos apžvalgų imtis “pornuchos” visai nieko sau. Gali palyginti, kas populiariau Lietuvoje. Ir kad nors ta “pornucha” būtų kaip “pornucha”.
“Intymios paslaptys plius”, 2003, Nr. 2, kaina 1,99 Lt, 34 p. Kaina rodo - vaikams ir pensininkams. Kioskuose tabaluoja greta “Intymių paslapčių”, o dizainas, išskyrus viršelį, ir turinys prastesnis už poperestroikinio laikotarpio “jonukus” ir “onutes”. Lygis nepaprastas. Kelios poplikės damos, nusigvelbtos iš interneto, tokio pobūdžio žurnalų maitintojo. O gal šiaip iškarpos - kas dabar ten atseks per pilką rūką, iš kur ta dama paimta, iš kokio šaltinio, ten tos damos neįžiūrėsi (dėmesio pensininkai - akiniai nepadės). Matyt, skirtas pagirioms, kai kritinis mąstymas ir apskritai mąstymas apsnūdęs. Tik viena jam esą rūpi. “Pagiriojantis organizmas (lyg jausdamas mirtį) stengiasi kuo greičiau daugintis” - iškalta sentencija, kelianti pagiriojančiam greičiau šventą šiurpą, o ne norą imti ir pasidauginti. Arba dar sentencija: “Moterys - tai materijos pergalė prieš protą, o vyrai - proto pergalė prieš moralę”. Gana kvaila, nejuokinga, pretenzinga. Primityvios sekso istorijos, nugvelbtos nuotraukos, vairuotojų humoras (gal juokingas tik ilgų distancijų vairuotojams), keli adresai ir skelbimai. Daugiausiai sekso linijų.
Leidėjų mintys gana paprastos. Nesvarbu, kas viduje, svarbu tas “pliusas”, viršelis, po kuriuo nieko nėra - nei “pornuchos” mėgėjams, nei pornografijos komisijoms prisikabinti, nieko nėra, tuščia. Gal tas “pliusas” reiškia plius nulį; bet neįtikėtinai kreivas šleivas daiktas. Kažkas apie moterų charakterius, bet iš paauglių folkloro, kažkokie primityvūs pasakojimai, esą erotiniai, bet lūžtantys ties kiekviena fraze ir nepaskaitomi. Vis dėlto nemandagu - šitaip elgtis su vargšais vaikais ir pensininkais. Jokio čia pliuso, kefyras daug arčiau vyriškos širdies nei šitas pliusinis nesusipratimas. O gal jis ir apskaičiuotas - už du litus kabantį kioske jį per metus vis vien nusipirks koks žmogus, bent jau apsižiūrėti, kas čia per daiktas. O paauglių ir pensininkų, turinčių du litus, apie kioskus trainiojasi gal keli šimtai tūkstančių. Taikoma į atsitiktinį “vieno karto” pirkėją, kuris daugiau tokios klaidos nedarys, bet dar kiek už jo eilėje.
Beje, įsidėmėtina logika. Čia kaip su kinišku žadintuvu už keturis litus. Jam po dviejų valandų sustojus, supranti, kad daugiau taip nepokštausi. Bet savo jau būni padaręs - nusipirkai. Tokių kvailių dar laukia minia, juk kaip nepirksi, kai daiktas, pavadintas žadintuvu, tiksi ir kainuoja tiek mažai. Taupiųjų žioplių gundymas...
