Kioskuose, prekybos centruose nepirkdavau, maniau, kad tai pižoniškas, pasipūtęs daiktas. Galiu tarti, - ne, tai snobiškas gerąja prasme leidinys. Sykiais blaivinantis nuo aklo pirkimo įkarščio. Esame maustomi rinkdamiesi ir vynus, ir šiaip europietišką produkciją. “Geras skonis” padeda suvokti, ką gauni ir ką gali ar turėtum gauti. Toks įvadas į europietiško vartojimo lygį ir standartus.
“Geras skonis”, 2003, Nr. 1. Žurnalas apie gastronomiją, gėrimus, pramogas ir vartojimo kultūrą. Leidžiamas nuo 1999 m. Leidėjas UAB “Būsto studija”, 58 psl., 4,99 Lt.
Labiausiai orientuotas į vyno kultūrą - vis tiek su laiku iš alaus ir degtinės zonos pereisime į vyno vartojimo zoną, tai galiausiai ir reikš europietizaciją gastronomijos srityje ir menkesnį alkoholizmo pavojų. Ir gerti reikia ne bet kokį vyną, kaip rašoma redakcijos pastabose. Dažnos vyną importuojančios firmos kainą iki 20-30 Lt užkelia ir kaip geriausią pristato tokią produkciją, kuri visiškai neverta nei pinigų, nei skonio. Tai tiesa, nes Vakaruose kiekviename prekybos centre vyno rūšys stipriai įvairuoja, bet geriausios rūšys yra visiškai įperkamos ir mūsų kišenei, net nelabai pasipūtusiai. Žinoma, reikia žinoti - informacija viena iš pagrindinių prekių. “Geras skonis” duoda ir tokią informaciją, kuri atsiperka - tarkime, arbatpinigių davimo tradicijos Europos šalyse, Egipte ir kai kur kitur, - pasirodo, kiekviena šalis savaip žiūri ir savaip skaičiuoja - ir ko kam reikia, kiek paliekama doleriais ir procentais.
Apie vyną - “Geras skonis” pristatinėja rūšis, vynuoges, vietoves - vartotojams tas įdomiau, be to, siūlosi sudaryti keliautojams ateinančiai vasarai bet kokios vietovės “vyno kelią” ar tiesiog informaciją, kokie vynai provincijoje, mieste ar šalyje paplitę, kokios jų savybės ir panašiai. Iš esmės netgi su turistine grupe važiuojant ir neplanuojant lupti dekalitrais, verta žinoti, ką ten derėtų rinktis. Šiaip vargiai galima tikėtis, kad iš šimtų rūšių pats per savaitę išsirinktum tinkamą, pagal skonį, taigi atranka ir keliolika ar keliasdešimt rekomenduojamų savaime pravartu. Tai jau įvadas į informaciškai pagrįstą ir parengtą europietišką atostogavimo būdą.
Yra vyno katalogai, viešbučių tinklai Lietuvoje, susitikimai su žmonėmis, profesionaliai nusimanančiais apie aukštąją kulinariją (gal ji yra normali, tik mes dar ją hipostazuojame) ir pan. Praktiškai visi skaitymai orientuoja į vartojimo lygį. Nepasakysi, kad nėra reklamos, tiek atviros, tiek paslėptos, bet lygis nustatomas. Išties geras skonis yra dalykas, kuris turi būti lavinamas iš esmės nuolat, ir šiame žurnale teorinė informacija sutampa su praktine. Tarkime, vynų dešimtukas, kurį pateikė autoritetingas JAV vyno žurnalas “Wine Spectator”, atrinkęs iš praėjusiais metais pateiktų 11 000 vyno rūšių. Įdomu, kad šie rinkimai nėra degustaciniai-teoriniai, nes rinkimuose viena iš svarbių vertinimo kategorijų yra ir vyno prieinamumas eiliniam vartotojui... Yra ir geriausieji 2002 metų vynai Lietuvoje - brangiausio čilietiško pirmoje vietoje atsidūrusio vyno kaina - 30 Lt. O dešimtuką užbaigiančio ispaniškojo rūšis - 16,5 Lt už butelį. Taigi tikrai galima pasiskaityti, nes “aklai” pirkdamas tikrai apsimausi ar net lygiuodamasis į kainą - geresnis ne visada reiškia brangiausias - tai yra tikrasis kriterijus. Geriausias yra tas, kuris geriausias. Ir, tarkime, dovanojant gal vertėtų pasiskaityti, kokie vynai yra lietuviškame dešimtuke - tai ir dovanojimo motyvacija.
Tarkime, straipsnis apie virtuvės įrangą. Pagrindinė idėja - tobulumui, kaip ir brangumui, ribų nėra. Tad ką rinktis - tikriausiai tai, kas patogiausia ir jaukiausia. Tarkime, vokiečiai baisiai nelinkę atnaujinti savo virtuvių baldų. Dabartinis paprotys kalti sienas ir iš virtuvės daryti langelį į svetainę - ar jis praktiškas (garai) ir saugus, tarkime, jei šeimoje yra mažų vaikų. Skyriai, leidžiantys įdomiau ir žinant, kur ir kaip papietauti penktadienį - rekomendacijos Vilniuje ir Trakuose.
Apskritai kultūringesnis, taigi ir turiningesnis laisvalaikis bei buitis. Ką gi, įdomi idėja, neblogas sprendimas - laikas aklam vartojimui, kurį siūlo baisybė reklamų žurnaluose - ir praktiškai be atrankos pateikdamos produktus, už kuriuos reikia mokėti, pasitikrinti reklaminiais tekstais, kad “bus labai gerai”. O “Geras skonis” tą “bus gerai” patikrina.
Po penkerių metų bus bemaž būtinas didumai žmonių, prieinančių prie vartojimo kultūros, dabar - pradedant nuo vidurinės klasės viršaus. Mokytojams ar docentams - dar ne; klerkams, maketuotojams ir profesoriams - jau šiandien.
