“Baltijskije berega”, šviežias ir naujas pirmasis žurnalo numeris. Visuomeninis-politinis žurnalas, skirtas Kaliningrado sričiai, Baltijos šalių rusams ir rusakalbiams. Leidžiamas Rygoje, o taikomas būtent 5 milijonams rusų, gyvenančių prie Baltijos; tiems, kurių dalis tuoj tuoj įžengs į Europą. Kokią rusų ateitį mato ir kokią dabartį žurnalas rodo?
Leidinys, be abejo, turi didelę auditoriją, kurios poreikius ir interesus puikiai pažįsta. Tai gali būti sėkmingas projektas (tiesa, kol kas beveik be reklamos). Bet daug įdomiau ne komercinė jo perspektyva, o tai, kad žurnalas gali savitai sutelkti išsibarsčiusią ir vietines problemas sprendžiančią rusų diasporą.
Iš esmės jeigu jam - šiam žurnalui - pavyktų bent jau iš dalies suteikti rusų ir rusakalbius skaitytojus prie Baltijos, jis galėtų teikti naują savimonę. Rusas, Lietuvos ar Latvijos, ir drauge ES pilietis - tai jau beveik realija, neįmanoma bent jau aprėpiamoje ateityje “žemyninėje” Rusijoje. Tą žurnalo leidėjai puikiai supranta ir, matyt, nori diegti naują, iš esmės vakarietišką “Baltijos rusų” bendriją, galinčią tapti kone naujos rusų atskalos ar netgi tam tikros tautybės užuomazga. Bet iš pradžių, žinoma, tokio bendro mentaliteto paieškos be galo sunkios ir ar tas projektas pavyks, niekas negali pasakyti. Teoriškai jis protingas ir perspektyvus, kaip bus praktiškai, neaišku. Tą supranta ir numeryje publikuojamų straipsnių autoriai ar jų pašnekovai. Niekas negali pasakyti, kur link keliauja rusai Baltijos šalyse ir neabejotinai prie jų artėjantys rusai Kaliningrado srityje. Jie šiuo metu, be kitų, Vakaruose gyvenančių emigrantų, sudaro sąlygiškai kompaktišką, pakankamai bendrų problemų ir artimą mentalitetą turinčią grupę. Tiesa, jos ateitis priklauso nuo daugybės faktorių. Vienas, kuris gali sugriauti visą tą projektą - jaunimo asimiliacija Baltijos šalyse. Jaunimas visur daugiau ar mažiau sėkmingai integruojasi į savo šalių gyvenimą, perimdamas kalbą ir iš dalies mentalitetą. “Baltijskije berega” apskritai pasiruošę visoms galimybėms - ir kad bus pereita tiesiai į ES piliečio mentalitetą ir, tarkime, Lietuvos ruso ir drauge ES piliečio savimonę, ir kad rusų diaspora ištirps - ir vienas, ir kitas atvejis veda į tautinių mažumų nykimą. Kita vertus, jei penki milijonai rusų susibūrę sugebės sutelkti savo kaip Baltijos rusų savimonę ir pademonstruos ganėtiną susitelkimą, jie Europos Sąjungoje gali išsimušti jei ne ypatingas teises, tai ekonominę ir kultūrinę paramą.
Žurnalas objektyvus ir prorusiškas drauge - bet tai natūralu. Jis nevengia lyginimų, kurie, tarkime, Didžiajai Rusijai nenaudingi - gyvenimas čia, prie Baltijos, yra dabar tris sykius aukštesnio lygio nei Rusijoje. Interviu su Kaliningrado srities gubernatoriumi, buvusiu Baltijos laivyno vadu admirolu Vladimiru Jegorovu. Politiko kalba visiškai neprimena kariškio leksikono, jis nusikratęs klišių ir štampų. Ir mąsto kaip rusas europietis, ir nelabai už kadro palieka tą mintį, jog Kaliningrado srities ateitis vis dėlto ne tiek Rusijoje, kiek Europoje. Ir veikimas, ir planai turi būti atitinkami. Suprantama, mes mokame padejuoti ir esame šio reikalo “specai”, tačiau įdomu įsiklausyti į V. Jegorovo pareiškimą, kad jo tikslas Kaliningrado sritį pakelti į Lietuvos (šiandienės) pragyvenimo lygį per dešimtį metų. Ne taip jau mes ir bėdinai atrodome. Artimų kaimynų akimis. Ir apskritai bendravimą su Lietuva gubernatorius piešia ne tik pozityviai, bet ir palankiai pačios Lietuvos atžvilgiu, kalba apie infrastruktūros tarp Kaliningrado ir Lietuvos gerinimą, atvirumą, bendrus projektus ir t.t. Reikia atkreipti dėmesį į pozityvų gubernatoriaus požiūrį ir atsiliepti intensyviau bendraujant - jie laukia mūsų bendravimo, ekonominio ir paties elementariausio.
Pagrindinė numerio tema - rusų mokyklos Baltijos šalyse. Jų mažėja. Kaip ir pačių rusų skaičius. Lietuvą per dešimtmetį paliko apie 100 000 rusų, daugiausiai tai armija ir karininkų šeimos, tačiau Lietuvoje integracija vyksta bene skaidriausiai ir su mažiausia valstybės prievarta. Žinoma, ne be tamsių dėmių, kaip kad Dobužinskio gimnazija, uždarinėta ir vėl atidarinėta. Kada lietuvių mokyklos mažinamos dėl mokinių trūkumo, jungiamos ar naikinamos, suprantama, kyla triukšmas. Triukšmas rusų mokyklų atveju dar didesnis, nepasitenkinimas dar opesnis, - tik masinės informacijos priemonės jį nutyli. Vis dėlto prasčiausia padėtis Latvijoje - ir dėl pusės milijono žmonių be pilietybės, ir naujo švietimo įstatymo, pagal kurį rusų kalba dirbančiose vidurinėse mokyklose nuo 2004-ųjų rugsėjo 1-osios 60 proc. dalykų privalės būti dėstomi latvių kalba ir tik 40 proc. - rusų. Be abejo, protestai ir triukšmas kyla kaip reikiant. O valdančiąsias Latvijos partijas “Baltijskije berega” apskritai vadina nacionalradikalais. Taigi Lietuvoje rusų mokyklų padėtis palyginti tiesiog tobula. Įdomu, kad ir pragmatiškieji estai pagaliau susiėmė tvarkytis santykius su savo didelėmis mažumomis ir rado bendrą kalbą, už ką buvo išsyk Maskvos paskatinti ekonominių ir kultūrinių ryšių suintensyvinimu, - pavyzdys Latvijai.
Apskritai “Baltijskije berega” įdomus eksperimentas. Jo tikslas - formuoti “Baltijos rusų” ideologiją ir mentalitetą - iš esmės vakarietišką. Šiuo požiūriu galima tokias pastangas tik sveikinti. Tačiau niekas nežino, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų ir ar ši pozityvi tendencija netaps korta Maskvos rankose - su geriausiais ketinimais tie penki milijonai gali tapti penktąja kolona.
Tikėkimės, taip nenutiks, o žurnalą reikia pasveikinti. Rusai turi teisę ir netgi privalo ieškoti kelių savo moderniajai identifikacijai prie Baltijos.
