Ar įmanoma grįžti į tą padėtį, kuri buvo iki Rolando Pakso prezidentavimo pradžios ir ar galima šiandien rimtai žaisti rinkimus/rinkimuose be viešųjų ryšių technologijų? Ir ar jų galima atsisakyti? Pirmasis viešųjų ryšių technologas buvo šamanas, varęs propagandą genties vado autoritetui palaikyti. Ar žynys per tautos susirinkimą...
Nemanykime, kad viešųjų ryšių technologijos išnyks. Partijos sakosi ir toliau nelįsiančios į juodąsias technologijas. Vadinamosios tradicinės partijos. Kad jos ir toliau kalbės racionaliai, gražiai ir perkalbės rinkėjus. Nebus nei papirkinėjimų, nei nupirkinėjimų, o TV liks objektyvi, apsvarstytu racionaliu kursu keliaus laikraščių skiltys, žmonės rinksis iš tų, kurie patikimiausi. Na, gal 20 procentų apdujusių ir toliau balsuos už mylimus kandidatus. Neteisingai mylimus. Mylėti juk - tradicinių partijų nuomone - reikia racionalius, išmintingus, patikimus.
Ką gi, jeigu jau taip, kodėl niekas nekelia Vytauto Landsbergio į Prezidentūrą? Ir racionaliai, ir logiškai jis yra geriausias kandidatas. Bet nėra taip. Tauta taip nemano. Išvertus, tauta taip nejaučia.
Niekas negali apsieiti be viešųjų ryšių. Jų tikslas įteisinti būsimą/esamą lyderį, parodyti jį iš gerosios pusės. Sakralizuoti. Parodyti neklystantį. Nors neklysta tik Dievas, - tiesa, ir apie tai gali būti įvairių nuomonių. Nemanykime, kad viešieji ryšiai yra kas nauja. Dvaro istorikai, dvaro poetai visada buvo. Istorikai naujai perpasakodavo genealogijas ir karalių didybę, menestreliai apdainuodavo damas, bet visų pirma riterišką mecenatų narsą ir dinastijos herojų žygius. Bažnyčia patepdavo imperatorius ir karalius. Ilgais amžiais, jei ne Bažnyčios “viešieji ryšiai”, kuriais ji tvirtindavo ciesoriaus valdžios legitimumą, sukilimų ir maištų būtų daug daugiau. “Varpas” ir “Aušra” dirbo kaip viešųjų ryšių kompanijos - tiesa, jos dirbo ne asmenims, bet tautai. Vinco Kudirkos polemika, prieš tai - Simono Daukanto Lietuvos istorijos perdirbinys - visa tai viešieji ryšiai. Tiesos modeliavimas norimam tikslui. Ne, tai ne melas. Darbas toks.
Netikiu, kad partijos, norinčios laimėti, tradicinės partijos, manys laimėti rinkimus pasitelkdamos vidines intrigas ir susitarimus. Jos laimėtų kalbėdamos apie mokesčių politiką ar administravimo principus. Tačiau tai niekam nerūpi, nors po teisybei turėtų rūpėti. Kiekviena partija turi savaip permodeliuoti faktus. Savaip permodeliuoti ateities viziją. Bet dėl faktų pergromuliavimo, tai dar pusė bėdos, tradicinės partijos čia įgudusios. Kitas klausimas - ateities vizija. Beveik ištisus keturiolika metų užteko bendro apsisvaidymo žodžiais: jie atves rusą, ir atsakymo - ne, mes patriotai. Dabar Rusijos baimė apmalšo, korta kuriam laikui mušta, nors nėra abejonės, kad Rusija veikia čia ir veiks. Tačiau masinė sąmonė jau atsikando šito ir palengva ima ieškotis naujų orientyrų ir naujų veiksmų planų. Visuomenei jau trūksta pozityvaus orientyro. Kol jo nėra, tradicinės partijos siūlo vis dar tą patį negatyvą - Rolandą Paksą ir Viktorą Uspaskichą. Prireikus bus galima prijungti dar ką nors (ar atjungti). Bet rinkėjai šito atsikandę ir rezultatai gali būti priešingi. Bėda, kad pozityvo šiuo metu nėra. Ir šiandien, kiek galima spręsti, tradicinės partijos grįžta į “priešpaksines” pozicijas. Geros yra jos ir būtent jos. Jos siūlo geriausias alternatyvas, tačiau tos alternatyvos techninio pobūdžio. Bus geriau administruojama, geriau skirstoma, geriau reprezentuojama, geriau atstovaujama.
Tačiau nedalyvaujant R. Paksui prezidento rinkimai bus pernelyg prėski ir niekas nežino, kas gali nutikti. Nėra aiškiai nurodyto priešininko. V. Uspaskicho politinės technologijos šiandien berods gravituoja į vieną idėją: aš esu normalus politikas ir su manimi dirba visos partijos ir jų lyderiai. Tik, žinia, aš kiek kitoks. Geresnis kapitalistas, pats geriausias rusas ir t.t. Rinkimai bus racionalumo varžybos. Partijų šūkiai nesiskirs. Kad jos bent kiek viena nuo kitos skirtųsi, bus naudojami apsižodžiavimai, keiksmai, gal ir kokia nekalta kompromituojanti medžiaga išplauks. Bet visos jos rodys racionalumo pavyzdį.
O tauta kieksyk įrodė nesanti racionali. Rinkimų technologijos, kurios suveikė, tuo ir rėmėsi. Ir ne emocijomis, ne vien jomis. Pasąmonė buvo atakuojama. Kaip ir reklamoje. Idant daikto reklama būtų paveiki, reikia dviejų lygmenų. Vienas - tekstas apie gerą prekę, kitas - su gera preke siejamas vaizdelis, kuris yra gan beprotiškas, idiotiškas - bet tas jo absurdiškumas ir suveikia. Per rinkimus (visus šiųmečius) laimės ta grupuotė, kuri pirma mes neracionalią kortą.
Istorija nesibaigė. Rinkimų technologijos - jei jos bus panaudotos - suveiks. Šiandien visi tradiciniai politiniai judėjimai atsižegnoja nuo viešųjų ryšių, “juodųjų technologijų”. Labai tauru, bet mes grįžome į Valdo Adamkaus pralaimėjimo išvakarėse susiklosčiusią politinę situaciją. Jeigu partijos neblefuoja ir siūlys rinktis tarp kelių patikimiausių bei geriausių kelių į šviesią ateitį, tarp labai gero, tiesiog gero ir neblogo, laimės - ir vėl - tamsus arkliukas. Negaliu pasakyti, kas tai, bet tas tamsus arkliukas, be tekstų, bus pasikinkęs ir vaizdą, ir technologijas. Nereikia manyti, kad žmogų rinkėją veikia ir valdo vien intelektas. Jeigu ir taip, tai intelektą kreipia pasąmonės masyvas. Su juo dirbama ir Rusijoje, ir JAV, ir Austrijoje.
Džiaugčiausi, jei pasirodyčiau blogas pranašas ir juodas arkliukas ant politinių šachmatų lentos šiemet nepasirodytų. O jei jis pasirodys - liaudis puikiai treniruota uosle jį atpažins. Jai bus pagelbėta.
