Teodoriko laiškas aisčiams (VI a. po Kr.) ir užuominos apie pašnekesius su jų pasiuntiniais leidžia numanyti, kad tie pasiuntiniai mokėjo jei ne lotynų, tai gotų kalbą ar bent jau kažkokią kitą germanų kalbą, kuriai Ravenoje galėjo atsirasti vertėjas, nes sunkoka manyti, kad Italijoje buvo vieno iš baltų dialektų žinovas, galėjęs versti aisčių pasiuntinių ir karaliaus Teodoriko pokalbius.
Vėlesniais laikais nekyla didesnių abejonių, kad kai kurie asmenys mokėjo svetimą kalbą, dėl vienų ar kitų priežasčių, bet tas kitų kalbų mokėjimas tikriausiai būdavo susijęs su konkretaus žmogaus gyvenimo aplinkybėmis (ilgesnis buvimas Lenkijoje, Prūsijoje, Rusijoje, galbūt lenkė auklė ir pan.). Vis dėlto simptomatiška: Kęstutis, tarkime, vokiškai nemoka (ar bent jau nekalba laisvai) - Marburgiečiui aprašant 1379 m. vykusias Kęstučio derybas su teutonais minimas vertėjas Tomas Survila (lietuvis, perėjęs Ordino pusėn ir vėliau ne sykį dalyvavęs diplomatinėse Ordino akcijose).
1382 m. Vilniuje Izenburgo kunigaikštis, prašydamas, kaip rodos, Jogailos audiencijos, pas jį siunčia vertėją: taigi Jogaila bent jau vokiečių kalbos nemoka. 1390 m. Vytautui derantis su Ordinu, jo pasiuntiniai vyksta pas Vytautą į Gardiną, “kad per vertėją, vardu Komotas Ciolneris, išdėstytų Vytautui, ką pavedė magistras”. Taigi Vytautas vokiškai berods irgi nemoka ar bent jau moka prastai. Bet kokiu atveju problemų su vertėjais nebuvo.
Žinoma, kad intensyvėjant kontaktams su slavais, slaviškos kalbos vartojimas tikriausiai tapo dažnesnis nei kontaktų su vokiečiais atveju (jie vis dėlto būdavo trumpalaikiai), ypač tada, kai lietuvių įgulos su savo stačiatikystę priėmusiais kunigaikščiais įsikurdavo slavų miestuose, kai drauge su slavais būdavo rengiami bendri karo veiksmai.
Vilniuje atsirandant krikščioniškoms bažnyčioms, vienuoliams, svetimšaliams vis dažniau pasirodant ir veikiant Didžiojo kunigaikščio dvare, Lietuvos politikai plečiantis nuo Rygos ir Estijos iki Krokuvos ir Kijevo, daugiakalbis kontekstas savaime turėjo susiformuoti. Ir ne tik Vilniuje, Trakuose. Krikščionys belaisviai, kurie, kronikų žiniomis, “kentė stabmeldžių vergiją”, tikriausiai paprasčiausiai paskirstyti tarp nugalėjusių lietuvių karių, gyveno lietuvių kaimuose, matyt, dirbo žemę: tai būtų įdomus Lietuvos bruožas - daugiakalbystei atsirasti sąlygos galėjo formuotis ne tik miestuose, bet ir iš esmės giliausioje provincijoje, kaime.
