Sakoma, kad Vidurio ir Rytų Europoje rinkėjai politinėms partijoms atleidžia viską, išskyrus vidaus peštynes. Lietuvoje šią teoriją patvirtinančių pavyzdžių tikrai pakanka.
Prisiminkime, kaip skaudžiai rinkėjai baudė konservatorius už Landsbergio ir Vagnoriaus konfliktą, politikai dar negavo sąskaitų už Zuoko istorijas, bet nesunku numanyti, kad pasekmės ir senajai Liberalcentristų partijai, ir naujajam Liberalų sąjūdžiui nebus malonios. Skaitykite Gintaro Aleknonio komentarą.
Šiame fone labai keista ir netikėta atrodo Darbo partijos skyrybų istorija. Pirmiausia, skyrybos įvyko staiga ir netikėtai. Net darbiečių frakcijos seniūnė Loreta Graužinienė viešai nusistebėjo ta skyrybų sparta ir netikėtumu.
Palyginimui prisiminkime, kiek ilgai tarpusavyje aiškinosi liberalcentristai, kaip jie mėgino išsaugoti vienybę ir tik po ilgų dvejonių ir vidaus kovų ryžosi skyryboms. O darbiečiai atsibudo rytą po partijos suvažiavimo ir nusprendė atsiskirti.
Keistos ir tos priežastys, paskatinusios Darbo partijos skilimą. Šeimos vertybės tikrai yra svarbios, Andželika taip pat gali būti kam nors asmeniškai brangi.
Bet jau seniai praėjo tie laikai, kai dėl žavios moters kildavo karai. Partijos – moderniųjų laikų politikos įrankis ir neteko girdėti, kad gražuolės jas skaldytų.
Logiškai mąstant, Darbo partijos skilimas turėjo tapti stipriu, ko gero net mirtinu smūgiu valdančiajai koalicijai.
Nevisai natūralu, kai taip skubiai atsiskiriama nuo partijos tik tam, kad vėl tuoj pat būtų jungiamasi į koaliciją su tais, nuo kurių pabėgai. Žinoma, vardan valdžios politikai gali nuoširdžiai paaukoti daugybę principų.
Paradoksalu, bet nuo darbiečių atskilusi Pilietinės demokratijos frakcija, atrodo, valdančiąją mažumą padarys valdančiąja dauguma.
Labai delikačiai išsprendžiamas kiek anksčiau nuo darbiečių atskilusių arba nuo liberaldemokratų nuviliotų seimūnų įsijungimo į valdžią klausimas.
Kol kas Seimo pirmininko Viktoro Muntiano ir jo šalininkų pasitraukimas iš Darbo partijos sulaukia entuziastingo pritarimo. Piliečiai demokratai skuba užsidėti kankinio vainiką, kurio vertė Lietuvos politiniame gyvenime nekelia abejonių.
Nežinia, natūraliai ar dirbtinai kuriama iliuzija, kad populistų partijos gretose subrendo tikri ir atsakingi politikai, kurie ir atsiskiria nuo tų, kuriems taip ir lemta likti populistais.
Bijau, kad taip vertindami įvykius savo svajones ir viltis nevisai pagrįstai vadiname tikrove. Jeigu jau piliečiai demokratai nori pademonstruoti savo politinę brandą, jų vadovas galėtų jei ne atsistatydinti iš Seimo pirmininkų, tai bent pamėginti pasitikrinti, ar parlamentas juo pasitiki.
Juk po Muntiano išrinkimo Seimo pirmininku politinė padėtis stipriai pasikeitė.
Kadangi Darbo partija dažnai lyginama su uždarąja akcine bendrove, vadinama verslo politiniu projektu, labai tikėtina, kad pilietinės demokratijos frakcijos sukūrimas tėra politinio verslo diversifikavimas arba išskaidymas.
Ekonomikoje tai neblogai žinoma taktika, įgalinanti sumažinti verslo riziką. Pavyzdžiui, pradėjus mažėti produkto – mūsų atveju Darbo partijos – paklausai, kuriamos produkto modifikacijos, tarkime, Pilietinės demokratijos frakcija.
Senojo produkto modifikacija gali būti brangesnė, tačiau būdama orientuota į tam tikrą vartotojų dalį, kurios gal jau nepatenkina senasis produktas, modifikacija sėkmingai padeda išlaikyti savą rinkos dalį.
Darbo partijai dabar pats laikas skaidytis – prasideda ruoša savivaldybių rinkimams, ir diversifikavimas yra tiesiausias kelias į rinkėjų širdis.
Galimas ir kitas variantas. Kažkodėl tik iš Seimo pirmininko pareigų atleistas Artūras Paulauskas nusprendė su visuomene pasidalinti įtarimais apie tikėtinas darbiečių vadovų sąsajas su kitų šalių slaptosiomis tarnybomis.
Jeigu šie įtarimai pagrįsti, tuomet Darbo partijos skilimas tebūtų nepriekaištingai suvaidintas įtakos agentų pakeitimo spektaklis.
Tačiau tokias istorijas turėtų aiškintis jau ne politikos apžvalgininkai.
www.lrt.lt
