Ar sugebame atleisti? Šiandien, ko gero, ta diena, kada prasmingiausia kelti tokį ne visiems gal patogų klausimą ir tikėtis sulaukti atsakymo. Dabar Lietuvos gyvenime atlaidumą ir kerštą dažniausiai siejame su praeitimi. Valstybei, kurios žemę kone visą XX amžių trypė svetimųjų kariuomenė, tikrai nelengva nuoširdžiai atsakyti į klausimą: ar verta kerštauti istorijai?
Skaudžiausios ir vis dar opios KGB istorijos iš tikro gali supriešinti brolius ar išskirti geriausius draugus. Tačiau tiesos keliamas sopulys nereiškia, kad tą istoriją reikia pamiršti ir mėginti nuslėpti. O skaudžios istorijos priminimas skatina ne tik keršyti, bet ir atleisti.
Ko gero, pamirštas atlaidumas ir nebetikėjimas kilniaširdiškumu ir būtų svarbiausioji priežastis, kuri neleidžia viešai prabilti apie žmones, buvusius anos valdžios slaptojoje tarnyboje - KGB etatuose ir rezerve, savanorius skundikus ir klasta užverbuotus, konspiracinių butų savininkus bei dar daugelį kitų darbuotojų ir bendradarbių kategorijų...
Čekijoje jau seniai paskelbti vadinamieji Cibulkos sąrašai. Entuziastingas žmogaus teisių gynėjas Cibulka iki šiol nežinia iš ko gautą buvusiųjų slaptųjų tarnybų agentų sąrašą net išleido atskira knyga. Beje, sulaukusia nemenko populiarumo. Neseniai ir slovakai paskelbė su saugumu susijusiųjų sąrašus. Valstybėje, vos truputį didesnėje nei Lietuva, tokių buvo apie 80 tūkstančių. Tame sąraše yra ir šiandien Slovakijoje labai gerbiamų žmonių, kurie viešai ragino nekiršinti visuomenės ir jokių panašių sąrašų neskelbti.
Kodėl buvusiųjų KGB bendradarbių paviešinimą mes laikome tik bausme ar kerštu, o ne apsivalymo ir atgailos galimybe? Žinoma, tie, kurie siekdami aukštų postų į akis melavo, tokį paslapčių paskelbimą vadins bausme. Jiems atleidimas vargu ar reikalingas. Nors, kaip rodytų KGB rezervo karininkų istorija, bent jau oficialiai tokie atleidimai gana lengvai dalijami.
Slaptuosiuose sąrašuose, be abejonės, yra klaidų, daug kas abejoja, ar kada nors pavyktų paskelbti visus sąrašus - esą svarbiausieji agentai vis tiek liks paslaptimi. Vargu ar tai svarus argumentas - jei negalime paskelbti visų sąrašų, tai neskelbkime nieko. Jei vadovautumės tokia logika, tektų nebausti jokių nusikaltėlių. Juk visų niekada nesugaudysi.
Tiesos sakymas niekada nebuvo lengvas. Dažnai ir rizikingas. Be to, nedera pamiršti, kad dalis tiesos dažniausiai būna didelis melas. Tačiau išdrįskime paskelbti nors tai, ką žinome. Nesiliaukime teisti ir smerkti KGB, NKVD ir daugelio kitų painiomis ir ne visai painiomis santrumpomis pasivadinusių organizacijų. Bet pabandykime žmogiškai atleisti tiems, kurie klydo.
Iš tikro nuoširdus atleidimas yra labai asmeniškas ir individualus. Jausmo užvaldyta minia gali lengvai pasmerkti žmogų, susidoroti su juo, keršyti. Sunku įsivaizduoti kilniai atleidžiančią minią, nors kiekvienoje įniršusioje minioje visada gali rastis vienišų kilniaširdžių, pasirengusių pamiršti senovinį patarimą - akis už akį, dantis už dantį.
Dabar mes, deja, nežinome, kam turėtume atleisti. Suteikime sau galimybę būti kilniems. Norėčiau tikėti, kad sugebėsime oriai ta galimybe pasinaudoti.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją
