Jau vien sprendžiant iš “Omni laiko” skaitytojų komentarų, gražgarstė (arba, kaip kai kas, sekdamas italais, pageidauja ją vadinti - “rucola”) Lietuvoje gana paplitusi. Nė kiek neabejoju, kad išradingi mūsų kulinarai žino daugybę būdų, kaip ją kuo įvairiau panaudoti maistui. Tačiau jei jau norime taikyti italų žodį, tai pasižiūrėkime, kaip šią žolę naudoja šios šalies virėjai.
Daugelio restoranų meniu, ypač vasarą, rasime salotas iš gražgarstės, kriaušių ir Parmos sūrio. Kad būtų pigiau, mes galime naudoti lietuviškus šio sūrio ekvivalentus. Tinkamiausias turbūt “Džiugas”. Salotos labai gaivios ir jei pasistengsite, bus taip pat ir dekoratyvios.
Gamybos procesas nereikalauja nei ypatingų įgūdžių, nei didelių laiko sąnaudų. Bet tai tik viena šio patiekalo populiarumo priežasčių. Daug svarbiau yra tai, kad tai lengvas ir skanus valgis. Dėl to šios salotos sėkmingai laikosi restoranų ir vyninių valgiaraščiuose ne tik Italijoje, bet ir kitose Europos šalyse, sparčiai artėdamos prie mūsų platumų.
Gražgarstę salotoms reikėtų paruošti kiek įmanoma atidžiau: nupjauti stiebelių galus, nuplauti, nusausinti. Bus skaniau, jei naudosime jaunesnius ir minkštesnius lapelius. Kriaušės nulupamos ir išėmus sėklyną supjaustomos vieno kąsnio dydžio gabalėliais. Kad kriaušių gabaliukai netamsėtų, apšlakstykite juos citrinos sultimis. Juolab kad kriaušės saldumas ir citrinos rūgštis puikiai dera prie gražgarstės specifinio skonio bei sūrio riebaus sūrumo. Sūris šiuo atveju ne tarkuojamas, o padrožiamas ne per daug smulkiais gabaliukais.
Salotas išdėlioję į lėkštes ir padaliję valgytojams, kiekvienam pasiūlykite pagal savo skonį pasigardinti jas alyvuogių aliejumi ir galbūt druska bei maltais juodaisiais pipirais.
Beje, prie kriaušių labai gerai dera ir jauni špinatų lapeliai. Parmos sūris šiam deriniui netinka, nes jis per daug sunkus. Tačiau nepamirškite citrinos sulčių ir alyvuogių aliejaus.
