Maždaug 15 kilometrų už miesto turime kolektyvinį sodą. Bet vandentiekio ten nėra, tad kiekvieną sykį vandenį vežamės iš miesto.
Taigi karštą vasaros dieną prisipylėme keturis indus po 50 litrų vandens, susikrovėme į tėvuko žiguliuką (dvi į bagažinę ir dvi ant galinės sėdynės salone) ir vykstame į sodą. Vos išvažiavus iš miesto mūsų mašiną sustabdė policija. Toliau, aišku, vyksta standartinė klausimų ir atsakymų procedūra:
- Vairuotojo pažymėjimą, techninį pasą parodykit... Taip, gerai... Įjunkit kairįjį posūkį... Gerai, dega... Įjunkite dešinįjį posūkį... Gerai. Vaistinėlę turite? O, net dvi, labai gerai (tiesa, vienoje tėvukas vežiojasi įrankius, kitoje - visokius varžtelius). Gesintuvą turite? Oho-ho, gesintuvo neturite. Ką gi, teks mokėti baudą.
Policininkas ima į rankas protokolo blanką, šratinuką ir tada dar susizgrimba paklausti:
- O induose ką vežate? - ir taip įtartinai žiūri.
- Vandenį.
- O kiek to vandens?
- 200 litrų.
Policininkas suglumo:
- Ir kam jūs jį vežate?
Reikia paminėti, kad mano tėvukas šiaip jau mėgsta humorą, tik sunku būna suprasti, kada jis juokauja, o kada rimtai kalba.
- O vandenį vežiojuosi vietoj gesintuvo! - nė nemirktelėjęs atsako tėvukas. - Juk visko gali nutikti.
Policininkas išpučia akis:
- Ir taip visada ir vežiojatės tiek vandens? Ar netrukdo? Juk vietą mašinoje užima?
- Ne, netrukdo. Jei salone nėra vietos, tai pritvirtinu tuos indus ant mašinos stogo.
Aš, klausydamasis tokio dialogo, vos laikiausi nenusikvatojęs garsiai.
Policininkas nutaria patikrinti, ar tai tikrai vanduo. Atsukęs indo kamštį pauosto, paskui įkiša pirštą, palaižo - tikrai vanduo!
Daugiau netaręs nė žodžio paslepia kišenėje taip ir nepradėtą pildyti protokolo blanką, šratinuką ir... palinki geros kelionės.
