Esu nuolatinė jūsų laikraščio skaitytoja, nepraleidau nė vieno "Akistatos" numerio. Perskaičiau šių metų "Akistatos" 88-ajame numeryje straipsnį "Tinginiai ir apsileidėliai. Bet labai gudrūs". Tiesiog sukrėtė toks Žabarauskų abejingumas geranoriškai padedantiems žmonėms ir savo vaikams. Kaip jie šitaip galėjo pasielgti su tokios kilnios sielos žmonėmis kaip Liudmila ir Vidmantas Masiulevičiai! Tokius žmones kaip jie reikėtų ant rankų nešioti. Ir kur žiūri vaikų teisių apsaugos darbuotojai? Iš tokių tėvų seniai reikėjo atimti vaikus ir kuo griežčiau nubausti.
Mano šeima yra viena iš tų skurstančiųjų. Apie mūsų šeimos nelaimes taip pat rašė ne vienas laikraštis, rodė televizija. Gyvenu su vyru 11 metų. Vyras yra pirmosios grupės invalidas, serga cukriniu diabetu ir inkstų nepakankamumu, viena akimi visiškai aklas, kita mato silpnai. Susituokę ilgai neturėjome vaikučių, todėl prieš 6 metus įsivaikinome berniuką Nerijų, kuriam dabar 6 metai ir 8 mėnesiai. Bet prieš 2,5 metų įvyko stebuklas - susilaukiau dvynukų Arno ir Beno. Gimus dvynukams finansinė šeimos padėtis buvo katastrofiška. Aš dirbti negalėjau, o sunkių ligų kamuojamas vyras nepajėgė. Vaikai gimė alergiški. Kūdikių maisteliui nusipirkti pinigų neužteko, todėl virdavau pati visokias košeles iš karvės pieno ir kruopų, dėl ko 3 mėnesių dvynukai atsidūrė Kauno klinikose. Vienas iš dvynukų keturias paras praleido reanimacijos palatoje, man begulint su mažaisiais į ligoninę atvežė didįjį sūnų su trūkusiu apendicitu. Iš ligoninės neišleido tol, kol neturėjome specialaus maistelio kūdikiams. Į pagalbą atėjo kaimynė - surinkusi iš pažįstamų pinigėlių, nupirko maistelio. Tuomet vyrui į galvą šovė mintis, jog galima užsidirbti iš negalios važinėjant autobusais (pirmosios grupės invalidas kartu su palydovu gali pigiau važinėti tarpmiestiniais autobusais - jiems už bilietą reikia mokėti 20 procentų jo kainos). Ir taip tris kartus per savaitę jis vyksta į Kauno klinikas, kur jam atliekamos dializės procedūros, o keturias dienas užsiima savo "verslu". Daug padėjo ir padeda gerieji žmonės, tokie kaip Liudmila ir Vidmantas. Pradedant studentais ir baigiant senukais. Tokiems žmonėms rankas ir kojas reikia išbučiuoti. O ne taip, kaip Žabarauskai, kurie net nesugeba su savo geradariais pasisveikinti. Nežinau, ar spausdinsite mano straipsnelį, bet jį parašius pasidarė lengviau, nes buvo paėmęs toks įtūžis perskaičius laiškelį, kad yra tokių nedėkingų žmonių. Baigdama norėčiau pasveikinti jūsų kolektyvą, L ir V. Masiulevičius, taip pat mūsų šeimai padėjusiems geros sielos žmonėms artėjančių šv. Kalėdų proga. Sėkmės ir ištvermės jums!
Gražina Deikuvienė, Raseiniai
