Remigijus RAINYS
Vilniaus pakraštyje, vaizdingame kampelyje netoli Santariškių įskūrusio Vilniaus Eksperimentinės klinikinės medicinos instituto Gerontologijos ir reabilitacijos centro laikinoji vadovė Jadvyga Čeponienė tikina, kad iš iki Nepriklausomybės atgavimo čia buvusių Personalinių pensininkų pensionato išlaikytinių centre tebegyvena vos keturi žmonės. Tuometinės nomenklatūros darbuotojai įsikurdami pensionate turėdavo atiduoti savo turėtus butus mieste. Vis tik jau prabėgo 15 metų, todėl jau tada seneliais laikomi personaliniai pensininkai dabar sulaukė tikrai garbingo amžiaus. Tiesa, labai aukštų tuometinių partinių veikėjų šiame centre nebeliko - visi keturi senbūviai tik buvusių nomenklatūrininkų giminaičių giminaičiai, todėl jų pavardžių ir neminime. Nuo 1990 metų, kai pasikeitė pensionato statusas ir čia praktiškai galėjo apsigyventi kone visi norintys, šiuos namus dėl politinių sumetimų paliko tik du asmenys. Iki šiol centre retkarčiais apsilanko buvęs taip vadinamas "komunistas ant platformos" G., kuris susirado moterį ir vedęs persikraustė pas ją. Kita buvusi aktyvi komunistų partijos veikėja išsikraustė , nes negalėjo susitaikyti su su pasikeitusiu pensionato statusu ir čia apsigyvenusiais tremtiniais. J. Čeponienė mena, jog bene tik mėnesį centre tepragyveno ir buvusio LKP pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė, tačiau ji išsikraustė dėl buvusiųjų vyro kolegų spaudimo. Pastarieji niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, ką, anot jų pačių. "muzikantas padarė su Lietuvą" ir dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų kaltindavo net Mirą.
Apgyvendina komisija
Nuo 1992 metų buvusio personalinių pensininkų pensionate įkurtas Vilniaus universiteto Eksperimentinės klinikinės medicinos instituto gerontologijos ir reabilitacijos centras, susidedantis iš trijų padalinių: specializuoto globos ir saugos skyriaus, geriacijos ir reabilitacijos problemas nagrinėjančio skyriaus ir 30 vietų reabilitacijos centro. Į 136 vietas turinčius senelių namus teoriškai gali patekti bet kuris šalies gyventojas. Kandidatas su prašymu turi kreiptis į savo seniūnijos socialinius darbuotojus. Ištyrę realias gyvenimo sąlygas, bei patikrinę anketose nurodytus duomenis socialiniai darbuotojai sprendžia ar būsimasis globotinis turi teisę gyventi senelių namuose bei prie surinktų dokumentų prideda atitinkamą sveikatos įstaigos pažymą. Visą surinkta medžiaga perduodama į Vilniaus miesto savivaldybės socialinės buities centrą, tačiau tai nereiškia, jog į gerontologijos centrą gali patekti tik sostinės gyventojai. Kitų rajonų savivaldybių socialinės buities centrai, piliečiams pageidaujant privalo persiusti surinktus dokumentus prie Vilniaus savivaldybės socialinės buities centro sudarytą komisiją, kuri ir sprendžia apgyvendinimo senelių namuose klausimus. Vis tik 136 senelius priglaudusiuose senelių namuose laisvų vietų nėra. Pastebėta, jog pastaruoju met čia atgabenami vis sunkesni ligoniai. Jei anksčiau gyventi šiuose namuose turėjo teisę pensininkai ir antros bei pirmos grupės invalidai, tai dabar reikalaujama, kad čia būtų apgyvendinami tik ne jaunesni kaip 75 metų pirmos grupės invalidai arba turintieji visišką negalią. Šiuo metu eilėje laukia 16 norinčių apsigybventi asmenų, tačiau kada jų norai išsipildys nežinia. Centro darbuotojai džiaugiasi keikviena jų globotinių išgyventa diena ir linki jiems kuo geriausios sveikatos.
Pragyvenimas brangs
Puikiai išsilaikiusiame gerontologijos centro pastate dar nuo 1979 metų seneliai gyvena tik vieno arba dviejų kambarių butuose. Iki šiol už gyvenimą dviese maždaug 15 kvadratinių metrų kambaryje globotiniui tekdavo kas mėnesį mokėti po dvi bazines pensijas, tačiau ne daugiau 80 procentų visų savo gaunamų pajamų. Tokie gyventojai savo kambaryje turi balkoną, o šalia - vonią, tualetą bei prieškambarį. Turtingesnieji, galėjo prašyti pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir tokiam vieno kambario bute be virtuvės apsigyventi vienas. Tuomet jam tekdavo mokėti dvi bazines ir pensijas ir dar 60 procentų nuo tos sumos. Dviejų kambarių butuose, kurių vienas kambarys maždaug 18 kvadratinių metrų ploto, o kitas - penkiolikos, anksčiau gyveno šeimos, tačiau dabar čia daugiausia įsikūrę iš užsienio sugrįžę Lietuvos piliečiai. Už vieną kambarį jie moka bene 2200 litų. Užsieniečiai papildomai moka ir už sveikatos draudimą, šio mokesčio dydį kiekvieną mėnesį nustato ligonių kasos. Tai nėra labai dideli pinigai, tačiau už juos užsieniečiai priskiriami pasirinktoms poliklinikoms, jiems skiriami kompensuojami vaistai bei nemokamai atliekamos būtinos operacijos. Šiuo metu centre gyvena 22 Lietuvos pilietybę turintys užsieniai, daugiausiai atvykę iš JAV, Kanados ir Didžiosios Britanijos. Nuo pusryčių iki pietų globotinia laiką prqaleidžia medicininėse procedūrose ar vietos transportu vyksta pas gydytojus į jiems priskirtas gydymo įstaigas. Po pietų daugelis pasnaudžią, o paskui skuba į užsiėmimus būreliuose ar žiūri televizorių. Daugelis gyventojų televizorius turi savo kambariuose, o kiti renkasi į bendras patalpas, kur vienos televizijos bendrovės dėka gali stebėti net kelias dešimtis programų. Nuo liepos pirmos dienos įsigaliojo nauji įstatymai, pagal kuriuos nuo Naujųjų metų keisis mokėjimo už gyvenimą senelių namuose tvarka. Dabar visi turintys teisę apsigyventi globos namuose privalės mokėti 80 procentų savo gaunamos pensijos ir 1 procentą kas mėnesį, nuo savo turimo nekilnojamo turto vertės. Šis mokestis bus individualus, nes kiekvienoje savivaldybėje nekilnojamo turto vertė kitokia, tad atmetus kiekvienam žmogui skiriamus bene 12 kvadratinių metrų, likusio buto ploto kaina bus padauginama iš atitinkamo koeficiento ir nuo to skaičiuojamas mokęstis. Tiesa, šis mokestis bus imamas tik iš tų senolių, kurie savo bute gyveno vieni. Neišsisuks ir gudručiai savo nekilnojamą turtą padovanoję vaikams ar anūkams. Nuo turto mokęsčio jie bus atleidžiami tik tada, kai nuo dovanojimo ar pardavimo sandorio dienos bus praėję ne mažiau, kaip 12 mėnesių. Beje, senelių namų steigėjai už papildomas paslaugas galės nustatyti didesnius mokesčius savo nuožiūra.
Nusivylė V. Adamkumi
Vidutinis šių senelių namų gyventojų amžius - 83 metai, todėl globotinių judrumas gana ribotas. Ekskursijos į Trakus metu vienas senolis susilaužė koją, tačiau liko patenkintas patirtais įspūdžiais. O štai keli išvykos į prezidentūrą dalyviai nusivylė, kad ten nepamatė prezidento Valdo Adamkaus. Ekskursija, daugiausiai į ją vykusiems užsienio lietuviams buvo organizuota jau po darbo valandų, tad kai kuriems kadaise net asmeniškai V. Adamkų pažinojusiems veteranams itin knietėjo ką nors patarti prezidentui. Nors, pasak centro vadovės, jos globotiniai mielai lanko dainavimo, giedojimo, pokalbių apie tėviškę ir net biblijos studijų būrelius, tačiau jie gana abejingi išvykoms į teatrus. Jei išvykai į spektaklį susibūria dešimties žmonių grupė, tai, anot J. Čeponienės, tai jau tikrai daug. Nors centras turi sutartis su Operos ir baleto, Dramos ir su filharmonija bei atviros muzikos fondu. Į įvairius spektaklius ar koncertus gaunama po 17 - 19 bilietų, tad norintieji jau peržiūrėjo kone visą repertuarą. Nors vyriausybė traktuoja, kad privelegijuotų senelių globos namų neturėtų būti, tačiau praktiškai globotinius derėtų skirstyti bent pagal pomėgius. Socialinio darbo poskyrio vedėjas Arturas Urbonaitis stebisi, kai į svečius atvykus pasaulinio garso Vilniaus kvartetui, kameriniam orkestrui, ir "Ąžuoliuko" ar "Liepaitėms" chorams didžiuma senelių neskuba į čia pat salėje vykstantį koncertą, o lieka savo kambariuose stebėti eilinės muilo operos serijos. Vienas iš jauniausių šių senelių globos namų gyventojas Vladas Diržys (52 m.), čia praleido jau 8 metus. Po automobilio avarijos susilaužęs stuburą ir prie lovos visam laikui prikaustytas buvęs šiaulietis ilgai keliavo net po 13 gydymo įstaigų, kol pagaliau įsikūrė gerontologijos centre. Buvęs verslininkas čia lankosi ne tik koncertuose, bet ir sėkmingai mokosi anglų kalbos. Pradžioje partnerį bendram mokslui Vladas bandė susirasti tarp iš JAV sugrįžusių išeivių, tačiau pastarieji į šį sumanymą pažiūrėjo kiek iš aukšto. Netikėtai Vladui į pagalbą atskubėjo buvusi Operos ir baleto teatro artistė Janina Kavaliauskienė, kuri nepraleidžia nei vieno bendro užsiėmimo.
Meniu kiekvieniems dantims ir skrandžiui
Tik apie 40 procentų čia gyvenančių žmonių gali daug maž savimi pasirūpinti patys, o kitiems - būtina pašalinė pagalbą. Kiekviename pastato aukšte yra įrengta atskira valgyklėlė, kad senoliams iki jų būtų arčiau ateiti, tačiau nemaža gyventojų dalis valgo savo kambariuose. Senelių namai vis dar išlakę nuosavą virtuvę, todėl globotiniai kas dieną gali užsisakyti vieną iš trijų meniu variantų: Gerų dantų ir skrandžių savininkai gali pasirinkti karbonatą ar kokį kitą kepsnį, vegetarai - užsisakyti jiems patinkančius daržovių patiekalus, o silpnesnieji dažniausiai smaguriauja trintais gaminiais. Be to, virtuvė ruošia ir atskirus dietinius pateikalus, sergantiems cukriniu diabetu ir specialaus maitinimo reikalaujančiomis ligomis.
Konflitus išspręsti padeda taryba
Tarp solidaus amžiaus globotinių neretai kyla tarpusavio konfliktų, tad vietos psichologei darbo netrūksta. Iš 136 gyventojų, tik 30 yra visiškai vieniši. Kiti vis dar turi vaikus ar bent brolius bei seseris, tad galima nuspėti, kad su artimaisiais senoliai nesugyveno ir dėl savo charakterio. Pakeisti susiformavusius tokio amžiaus žmonių įpročius nelengva, todėl nenuostabu, kad tarp tame pačiame kambaryje gyvenančių žmonių dažnai kyla nesutarimai. Tai kaimynas ne taip kalba, tai ne taip tvarkosi tualete, tai pagaliau pasirenka žiūrėti ne tą televizijos programą. Šiuos konfliktus administracijai padeda spręsti 6 asmenų gyventojų taryba, kuri apsvarsto kievieną konfliktą. Tačiau sukvietus į posėdį visas susipykusias poras ir pasiūlius jiems keistis, dažniausiai apsisprendžiama likti su senaisiais partneriais. Vis tik vienai kaprizingai poniai partnerės parinkti niekaip nesisekė, todėl pasitarus su vaikais ją apgyvendino atskirame kambaryje. Tiesa, dabar jau senolei teko iš savo pensijos pridėti dar kelis šimtus litų, todėl netrukus ji vėl pakėlė skandalą, kad per brangiai moka ir išsireikalavo kambario draugės. Ramu tebuvo tik tris mėnesius ir visos bėdos prasidėjo iš naujo. Artimieji nusprendė, kad jų giminaitė šitaip elgiasi tik dėl savo nesugyvenamo charakterio ir paprašė nekreipiant dėmesio į jos kaprizus palikti ją gyventi vieną. Panašių problemų nekyla centro tarybos narei Aldonai Iganatavičienei. Buvusi vokiečių kalbos mokytoja be visuomeninio darbo ne tik augina gėle, dainuioja ansamblyje, bet ir puikiai sutaria su kita Aldona - iš žemaitijos kilusia televizijos laidų vedėjo Arno Klevečkos mama. Viename kambaryje jau daug metų gyvenančios moterys teigia, jog neįsivaizduoja gyvenimo atskirai. Savo buitimi nesiskundžia ir 101 metų sulaukusi kaunietė Elena Uborevič. Kadaise prie Vilijampolės geto gyvenusi ir žydų vaikus gelbėjusi drasuolė apdovanota įvairių šalių ordinais ir dažnai sulaukia ją pagerbti atvykstančių svečių. Savo aštuoniasdešimtmetį atšventusi Lietuvos keliautojo Mato Šalčiaus dukra Raminta Savickienė skundžiasi tik nepatogiais kažkokios prieniškių firmos gaminamais vaikštukais. Buvusios gydytojos liga verčia ją judėti tik specifine poza, todėl prie standartinių vaikštukų jai prisitaikyti sunku. O Raminta mėgsta daug laiko praleisti lauke. Moteris pasigyrė, jog savo jubiliejaus proga gavo dovanų net 8 labai įdomias knygas, tad dabar nekantraudama laukia dar vienos akių operacijos, kad galėtų jas visas perskaityti.
Meilė dėl išskaičiavimo pasitaiko sulaukus bet kokio amžiaus
Centre jau nuo seno gyvena 8 sutuoktinių poros, tačiau naujos šeimos susikuria ir tuokiasi labai retai. Išsilavinęs Bronius našlys senelių namuose susipažino su su vaikais negalėjusią sugyventi neįgalia našle Stasele. Atskiruose kambariuose gyvenusių solidaus amžiaus žmonių draugystė rutuliojosi greitai ir kone visiškai sveikas vyriškis pareiškė, kad jis negali gyventi kuo nors nesirūpindamas bei pageidavo su Stasele gyventi viename lambaryje. Administracija šį pageidavimą palaikė, tačiau pasiūlė porai susituokti. Abu kandidatai į sutuoktinius buvo pasitūrintys, todėl santuokos įdėją atmetė, baimindamiesi, jog vėliau tarp jų vaikų kils nesusipratimai dėl palikimo. Kaip alternatyva jiems buvo siūloma bažnytinė santuoka, tačiau apie tai nenorėjo nė girdėti užkietėjusiu ateistu pasirodęs besąs jaunasis. Kol administracija ieškojo išeities, bijodama papiktinti kitus namų gyventojus, jaunieji jau ketino skustis Žmogaus teisių teismui Strasbūre. Galiausiai buvo kreiptąsi į ministeriją prašant išaiškinti ar galima leisti nesusituokusiems priešingos lyties asmenims gyventi viename kambaryje. Gautame atsakyme rašoma, kad pagrindo drausti nėra, todėl naujai susikūrusi pora vis tik persikraustė į erdvesnį ir saulėtesnį Broniaus kambarį. Idilė truko neilgai, nes Bronius susirgo ir po sunkios operacijos jau kuris laikas gydomas daugeliui žinomoje Naujosios Vilnios ligoninėje. Staselė netrukus administracijai įteikė prašymą, kuriuo siekia, kad Bronius ateityje būtų iškeltas gyventi į kitą kambarį, o ji būtų palikta gyventi saulėtame buvusio draugo kambaryje. Keista, tačiau centre visiškai neaktualios kitiems senelių namams būdingos girtuokliavimo problemos. Šampano ar vyno čia išgeriama tik per didžiasias švente ar gimtadienius, kurie kartą per mėnesį švenčiami kartu. Vienintelis rūkyti nemetęs dūmo mėgėjas, beje, gydytojo taip ir neįkalbėjusio atsisakyti žalingo įpročio tėvas, cigaretės sutraukti visuomet išvažiuoja į lauką, nepaisydamas ar lija ar sninga. Mat, rūkorius, jau eilę metų sėdi invalido vežimėlyje.
Tikinčiuosius du kartus per savaitę aplanko kunigai, kurie laiko mišias vietinėje koplyčioje. Senelių namus mielai šefuoja ir šalia esanti kunigų seminariją, kurios klierikai ruošia per svarbiausias metų religines šventes ruošia įdomias vakarones.
