Švedijos mokslininkai įrodė, kad dauguma storulių - ne tinginiai ir ėdrūnai, o nervingi, nuolat pakankamai neišsimiegantys kankiniai.
Jau seniai įrodyta, kad miego stygius sukelia nuovargį, užmaršumą, mąstymo sulėtėjimą ir visokias ligas. Dabar paaiškėjo, kad ir pernelyg didelis svoris - neišsimiegojimo pasekmė.
Neseniai Švedijoje vykusiame tarptautiniame moksliniame simpoziume "Miegas ir sveikata" buvo paskelbti daktarės Evos van Kauter ir jos vadovaujamos mokslininkų grupės ilgus metus trukusių tyrimų rezultatai. Jie nuskambėjo kaip atradimas. Pasirodo, mažai miegant riebalų kaupiasi kur kas daugiau nei nuolat persivalgant. Mokslininkai, eksperimentuodami su grupe pacientų, ilgą laiką jiems leisdavo miegoti 8 valandas per parą ir nuolat sekė jų hormonų lygį. Vėliau tiems patiems tiriamiesiems buvo leista miegoti 6, o dar vėliau - tik 4 valandas per parą. Paaiškėjo, kad mažai miegančių žmonių organizme tuoj pat pakyla kortizolio (streso hormono) ir nukrenta leptino lygis. Toks hormonų pasikeitimas sukelia potraukį valgyti riebų ir saldų maistą. Tačiau nuolat neišsimiegant pablogėja medžiagų apykaita, taip pat labai greitai priaugama svorio.
Šių tyrimų rezultatai visiškai sutapo su epidemiologų atradimais. Lėtiniai neišsimiegojėliai gerokai storesni ir neatsparesni infekcinėms ligoms už mėgėjus ilgiau pasivartyti lovoje. Beje, pirmiesiems riebalai "nusėda" daugiausia pilvo srityje.
Kiek reikia miegoti? Mokslininkų nuomone, kiekvieną naktį lovoje reikia praleisti mažiausiai pusaštuntos valandos. Miegantieji mažiau nei pusseptintos valandos priklauso rizikos grupei.
Atliekant bandymus buvo ieškoma atsakymo į amžinąją mįslę: kodėl vieni nervindamiesi liesėja, o kiti - storėja? Ogi todėl, kad vieni stengiasi užsimiršti miegodami, o kiti - valgydami. Rezultatas toks: miegaliai dėl ko nors jaudindamiesi netenka svorio, o nemigos kankinamieji užsiaugina didesnį riebalų sluoksnį.
Panašu, kad miegaliams geriau visais atžvilgiais. Jie paprasčiausiai "pramiega" drėgnųjų ir vėsiųjų periodų epidemijas, lengviau pakelia padidėjusį saulės aktyvumą, spręsdami problemas sueikvoja kur kas mažiau jėgų ir nervų. Yra nuomonė, kad kai kurie seni žmonės užmiega tiesiog bekalbėdami ne nuo liguistų smegenų reiškinių, o tarsi pakrauna "baterijas" ir kartu apsaugo amžiaus nualintą organizmą.
Tačiau geriausia - jaustis, kad esi išsimiegojęs. Mūsuose kol kas nėra atlikta tyrimų apie miegojimo trukmės ir žmogaus svorio ryšį. Manoma, kad kiekvieno žmogaus poreikis miegoti individualus (nuo pusšeštos iki devynių su puse valandos). Tai priklauso nuo nuovargio, nervinės įtampos, asmenybės tipo. Cholerikai paprastai miega mažiau, flegmatikai ir sangvinikai - ilgiau. Tačiau nuolatinis neišsimiegojimas iš tiesų kenksmingas.
Statistikos duomenimis, žmonės, per metus bent kartą per savaitę dirbantys naktinėje pamainoje, penkiskart dažniau patiria miokardo infarktą, insultą, suserga hipertonija, cukriniu diabetu.
