Irena ZUBRICKIENĖ
Lietuvoje nemažėja žmonių, kurie, susidūrę su labai dideliais sunkumais, įspraudžia savo juodas mintis į kampą, o iš jo tarsi mato vienintelę išeitį - pakelti ranką prieš save. Skaičiuojama, kad nuo 1990 metų mūsų šalyje savo noru iš gyvenimo pasitraukė per 20 tūkstančių žmonių - tai yra daugiau, nei po Antrojo pasaulinio karo žuvo Lietuvos partizanų. Net ir didžiulę neviltį sėjančio "karo keliuose" aukų yra mažiau negu žmogaus "kare" su savo mintimis, savo išgyvenimais. Štai pernai Lietuvoje per avarijas nutrūko 877 gyvybės, o dėl savižudybių - 1025 (2006 metais - atitinkamai 899 ir 1049; 2005 metais - 885 ir 1319).
Slėgė skyrybos ir nuostoliai
Neseniai savo gyvenimą Vilkaviškio rajone šūviu užbaigė Algis G. (35 m.), po skyrybų su žmona kurį laiką glaudęsis pas savo ūkininkaujantį dėdę. Aukštąjį išsilavinimą turintis vyras neslėpė, kad išgyvena dėl iširusios šeimos ir todėl darbas dėdės ūkyje - bene geriausias vaistas nuo įkyrių ir slegiančių minčių. Artimųjų teigimu, neatrodė, kad Algis ryžtųsi pakelti ranką prieš save. Apie tai dėdė pamanė tik tada, kai vieną dieną sūnėnas savo automobiliu išvyko neva savaitei - tvarkyti kažkokių reikalų, o netrukus paaiškėjo, jog iš ūkininko namų kartu pradingęs seife laikytas jo pistoletas "Makarov", legaliai įsigytas savigynai. Į policiją kreipęsis dėdė neslėpė nerimo - kad tik Algis neatsuktų ginklo prieš save. Daugiau apie Algį išsiklausinėję pareigūnai nerimavo ir dėl kitos priežasties: šis vyras neseniai buvo patyręs maždaug 30 tūkstančių litų nuostolį - buvo apgautas, todėl galėjęs bandyti pinigus atsiimti grasindamas ginklu.
Nerimas dėl Algio kankino savaitę, o tada tapo aišku: vyras nusišovęs. Jo kūnas buvo aptiktas netolimame miške. Šalia buvo likęs ginklas - iš dėdės seifo savavališkai paimtas "Makarov". Į šią savižudžio žūties vietą kelią nurodė už maždaug 100 metrų paliktas Algio automobilis ir telekomunikacijų galimybės, leidusios nustatyti nelaimėlio telefono vietą. Mašinoje Algis buvo palikęs atsisveikinimo laišką, tačiau savo apsisprendimo priežasčių jame vyras nenurodė.
Didelę savižudybių analizavimo patirtį turinti psichologė Audra Tamošaitienė, dirbanti Marijampolėje, įsitikinusi, kad tuo momentu, kai žmogus svyruoja tarp noro gyventi ir mirti, labai svarbu, jog kas nors jam ištiestų pagalbos ranką. Svarbiausia - artimųjų parama. Specialistės manymu, nė vienas psichologas negali duoti tiek, kiek artimi žmonės: tėvai, broliai, seserys, draugai. Deja, net ir jie, būdami šalia, neretai nepastebi apie savižudybę mąstančio žmogaus siunčiamų tylių ženklų - apie juos išsiaškina tik jau po laiko.
Nebeištvėrė žmonos netekties
Niekas iš artimųjų nenuspėjo, kaip savo likimą pastaruoju metu mintimis kreipė ir Kupiškio gyventojas Saulius S. (31 m.), keletą mėnesių gyvenęs tik su 7 metukų sūneliu. Sauliaus žmona Jolanta,vasario mėnesį pradingo be žinios - namuose palikusi mobilųjį telefoną, išėjo apsipirkti į netolimą parduotuvę ir nebesugrįžo. Nei Saulius, nei kiti poros artimieji negalėjo suprasti, kas atsitiko - nelaimė ar apgalvotas veiksmas? Juk sutuoktiniai jau buvo ištvėrę sunkius išbandymus, kai Jolanta keletą metų Lietuvoje gyveno viena su sūneliu, o Saulius uždarbiavo Anglijoje, ir, rodės, jau susitvarkę savo gyvenimą: Sauliui galiausiai grįžus į gimtinę, įsigijo namą Kupiškyje, jį susitvarkė, gražiai gyveno. Jolantos artimiausiuose planuose buvo neilgas poilsis su seserimi Egipte - už kelionę jau buvo sumokėti pinigai.
Jolantos paieškos ilgai buvo bevaisės, bet Saulius, rodės, nepalūžo. Vyras, artimųjų teigimu, neatrodė likęs be jėgų ir kovo pabaigoje, kai Kupiškio centre, Kupos upėje, buvo aptiktas pražuvėlės Jolantos lavonas be smurto žymių. Manoma, kad moteris nusižudė.
Palaidojęs mylimą žmoną, Saulius, jo motinos teigimu, labai kentėjo, tačiau ta kančia buvo tyli - niekam nesiskundė, nesiliejo, tik deramai prižiūrėjo savo sūnelį. Motinai, gyvenančiai kitame rajone, belikdavo Saulių guosti per atstumą. Šitaip praėjo geras mėnuo, o tada Saulius netikėtai pradingo. Lygiai taip, kaip buvo pradingusi jo Jolanta. Namuose buvo palikti jo ir velionės žmonos mobilieji telefonai, prapuolęs žmonos vestuvinis žiedas.
Po kelių dienų Sauliaus kūnas buvo rastas miškelyje - vyras buvo pasikoręs. Ant rankos žybsėjo ir jo, ir žmonos vestuviniai žiedai, tarsi privalėję paprotinti, kad jaunas našlys ypatingai vertino santuoką ir vienas gyventi nebepakėlė.
Anot psichologės A. Tamošaitienės, žmonės, savo artimoje aplinkoje išgyvenantys savižudžio netektį, iškart patenka į padidintos rizikos grupę. Juk lieka gilus emocinis ryšys su žmogumi, įvykdžiusiu savižudybę, ir likusiajam nejučia ateina suvokimas: esą jeigu mano artimasis tai padarė, vadinasi, ir aš galėsiu, kai man tikrai to prireiks. Sielą ardantį vaidmenį tokiais atvejais atlieka ir slegiantis kaltės jausmas, kad nepavyko išsaugoti artimo žmogaus.
Gyvybės nevertina ir jaunimas
Lietuvoje linkęs žudytis jaunimas. Vaizdžiau pasakius, kasmet nusižudo po vieną didelę mokinių klasę - 31 jaunuolis, 39, 34... Beje, anot statistikos, tarp bandančių žudytis jaunuolių kur kas daugiau yra merginų, bet nusižudo daugiau vaikinų.
Paauglių ir jaunuolių savižudybių priežastis nagrinėjanti psichologė A. Tamošaitienė teigia, kad dauguma jaunuolių, keldami ranką prieš save, iš tiesų nenori numirti - jie tik trokšta dėmesio ir nusivilia jo negaudami. Juk buvę daugybė atvejų, kai, pavyzdžiui, savižudybei ryžusis paauglė, išgėrusi didelę dozę vaistų (esą nuodytis), netrukus "persigalvoja" ir atskuba pas mamą pasisakyti.
Neretas atvejis - kai savižudybei ryžtasi kitus "nubausti" linkęs jaunas žmogus, dėl kokių nors problemų tarsi radęs neva lengviausią išeitį iš jų. Todėl psichologai linkę šaukte šaukti, kad savižudybė - ne išeitis, o pagalbos šauksmas! Jokio savižudybės atvejo negalima nei kaip nors pateisinti, nei romantizuoti, nei ieškoti kaltųjų. Bet kuriuo atveju savižudybė - blogas, neteisėtas, egoistiškas poelgis.
Ir Bažnyčia moko, kad savižudybė - blogai. Bažnyčia skelbia, kad žmogui gyvenime skiriamos didelės kančios, didžiuliai išbandymai, bet žmogaus prigimtyje yra ir jėgos, kurios gali viską ištverti. Ne be reikalo sakoma, kad žmogui Dievo duotas toks kryželis, kokį įmanoma pakelti.
Skausmas baisiau už mirtį
Neretai savižudybę pasirenka ir sunkios ligos kamuojami brandaus amžiaus žmonės. Vieniems nebepakeliama atrodo vien mintis apie išgirstą diagnozę, kitiems - skausmo baimė.
Neseniai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje iš septintojo aukšto iššoko ir netrukus nuo sužalojimų mirė 54 metų moteris. Pacientė neseniai buvo sužinojusi, kad jai diagnozuotas vėžys. Prieš keletą mėnesių tokią pat mirtį pasirinko Kauno medicinos universiteto klinikose tik 3 dienas gulėjęs 25 metų kaunietis. Vaikinas, paguldytas dėl diagnozės patikslinimo, atsakymo net nelaukė - jis, išėjęs neva pasivaikščioti, nušoko nuo įstaigos stogo. Pernai šiose klinikose, iššokęs per trečiojo aukšto langą ir nukritęs ant asfaltuoto tako, užsimušė ką tik širdies kraujagyslių šuntavimo operaciją sėkmingai ištvėręs 70 metų vyras.
Tokių atvejų - nemažai: skaičiuojama, kad maždaug apie 3 procentus savižudybių Lietuvoje įvyksta sveikatos priežiūros įstaigose (maždaug 40 atvejų per metus).
Stacionarinėse gydymo įstaigose dirbančių psichiatrų, kurie atskuba į pagalbą sunkios ligos kamuojamiems pasientams, teigimu, dažniausiai ligoniai, ypač onkologiniai, labiau nei mirties bijo skausmo ir būti našta kitiems. Nors iš tiesų kiekvienas ligonis dažniau būna apimtas troškimo gyventi, tačiau iškilusi reali grėsmė tokias nuostatas neretai suardo. Mintys apie savižudybę pacientus užklumpa ir pirmą kartą išgirdus diagnozę, ir vėliau, kai kartais pranešama, jog, rodės, suvaldyta liga atsinaujino. Vilniaus universiteto Onkologijos instituto psichiatrės Giedrės Bulotienės nuomone, skaudžių nelaimių gydymo įstaigose dažniau pavyktų išvengti tik tuomet, jeigu jose dirbtų daugiau psichikos sveikatos specialistų.
Belsk, ir bus atidaryta
Taip moko Biblija. Taip ragina ir psichologai bei psichiatrai, skatinantys žmones, pasijutusius ant bedugnės krašto, ieškoti kitokios išeities iš savo problemų liūno, o ne regėti vienintelį kelią - savižudybę. Stresas, depresija ir visuomeninė izoliacija - tai spąstai, iš kurių žmogui privalu vaduotis. Anot psichologės A. Tamošaitienės, į savižudybę linkusio asmens viduje kovoja du jausmai - noras gyventi ir noras mirti; kiekvienam iš mūsų nuo pat pradžios duotas labai stiprus gyvybės instinktas, ir mes kovojame už savo gyvenimą. Lengviausia kovoti, kai šalia yra artimas sielai žmogus, sugebantis suprasti nusivylusiojo siunčiamus ženklus. Ne kiekvienas, atsidūręs savo minčių akligatvyje, garsiai ištaria: "Aš nusižudysiu". Daugiau būna atvejų (skaičiuojama, kad maždaug 8 iš 10), kai žmogus sako "Manęs niekas nemyli", "Geriau būtų, jei manęs nebūtų", "Aš niekam nereikalingas", "Esu labai vienišas", "Be manęs jūs būtumėte laimingesni", "Jei manęs čia nebus, niekas nepasikeis". Tai, kaip teigia psichologai, signalai, išduodantys apie pagalbos šauksmą. Žmogus turi poreikį išsikalbėti, tik kartais nemoka jo išreikšti - tada reikia jį kalbinti, skatinti atsiverti ir jo išklausyti.
- Mylintys ir pastabūs artimieji turi būti šalia, - sakė A. Tamošaitienė. - Jie turi kalbėti apie savo jausmus: "Man skaudu, kad taip įvyko", "Aš noriu tau padėti", "Tu man rūpi", "Neprašau, kad tu pasakotum, jei esi nepasiruošęs, bet noriu, kad žinotum, jog esu šalia" ir panašiai. Kartais prie palūžusio žmogaus užtenka tiesiog pabūti šalia, nuoširdžiai apkabinti, palaikyti už rankos ir nors taip parodyti dėmesį, kurio iki tol, matyt, labai trūko. Net tuo atveju, kai pagalbon atskubėjęs artimasis keiksmais varomas tolyn, nelaimėlio palikti negalima.
Tiems, kurie savižudybę mato kaip vargano, sunkaus gyvenimo išeitį, "Akistatos" pašnekovai patarė priminti, pavyzdžiui, karo ir pokario metus, kai žmonės neturėjo ką valgyti, kai mirė iš bado koncentracijos stovyklose - tada savižudžių buvo labai mažai: visi puoselėjo viltį išgyventi.
Žinotina ir tai, kad neretai tas, kas jau bandė žudytis, savo bandymą gali greitai pakartoti - ši rizika išlieka apie 3 mėnesius. Šį laikotarpį greta tokio žmogaus būtina būti kuo arčiau. Vėliau laikas atneša savo naujovių, naują supratimą apie nelaimėlį supančius dalykus. Psichologai teigia, kad dauguma bandžiusiųjų pasitraukti iš gyvenimo vėliau išvis atsikrato šios juodos minties, tad "liaudies žinovų" teiginys, jog išgelbėtas savižudis bet kokia kaina bandys tai daryti tol, kol pasieks savo, yra tik mitas.
Ir dar. Patyrusių specialistų parengtose savižudybių prevencijos programose yra tezė - "išgyventi šią dieną". Tai reiškia išlaukti, nes rytojus atneš kokių nors poslinkių, kitokių sprendimų.
Redakcijos archyvo nuotr.:
- Psichologė A. Tamošaitienė teigia, kad dauguma besižudančiųjų iš tikrųjų nenori numirti
2008 05 28
