Jau nuo Nepriklausomybės paskelbimo diena iš dienos laikraščiai mane įtikinėja, kad gyvensiu vis geriau ir geriau. Tai mane džiugina. Tiesa, laikraščiai ir politikai nežino tikslios datos, nuo kada prasidės žmonių gerovė. Bet referendumas dėl ES parodė, kad vis dar tikima pažadais, bet žmonėms nusibodo varganas gyvenimas. Ar jis pagerės įstojus į ES, parodys ateitis. Kada tai atsitiks, niekas tiksliai nežino. Viską reikia pradėti nuo savęs.
Referendumo naktį man kilo mintis: juk, velniai griebtų, aš pats nieko nepadariau, kad pagerėtų gyvenimas. Aš neturiu nei automobilio, nei vilos prie jūros, nei motorinės valties.
Tuoj pat pažadinau žmoną ir pranešiau:
- Mieloji žmonele, nuo rytojaus pradėsime gyventi geriau - nusipirksime namelį prie jūros.
- Na, tiesiog puiku!
- Sūneliui nupirksime dviratį. Mažylis nustos verkšlenti ir susidomės sportu.
Tai ją nelabai pradžiugino. Ji pabučiavo mane.
- Man iki gyvo kaulo įgriso kopūstienė ant stalo, - sakau.
- Daugiau jos nebematysi, - atsako ji.
- Šaldytuvas turi būti pilnas! Negaliu pakęsti, kai sugrįžęs į namus turiu knaisiotis po pustuštį šaldytuvą!
- Bet juk mes neturim šaldytuvo, - tyliai pasakė jinai.
- Tai - smulkmena. Rytoj nupirksiu. O sekmadienį visa šeima - į užmiestį. Surengsime pikniką. Aš - prie automobilio vairo, tu - šalia, mūsų atžala - ant užpakalinės sėdynės.
- Mes nusipirksime automobilį?
- Žinoma. Kodėl mes turime būti kitokie? Kuo mes blogesni už kitus?
- Žinoma, brangusis.
Ji suprato, kad aš tvirtai nusprendžiau kurti geresnį gyvenimą.
- O vasarą, kai bus geras oras, motorine valtimi paiškylausime Nemunu.
- Mes neturime valties.
- Nusipirksime, mano angele, - kantriai paaiškinau jai.
- Aš taip mėgstu vandenį ir greitį, - pasakė jinai.
- Ir kaip mes galėjome taip blogai gyventi?! Reikia džiaugtis gyvenimo malonumais. Gyvenimas duotas tik vieną kartą ir jį reikia nugyventi prasmingai.
Ji prisišliejo prie manęs ir žiūrėjo plačiai atvertomis kūdikio, kuriam padovanojo žaisliuką, akimis.
- Ir reikia išmesti mano seną paltą.
- Kam? Juk jis beveik naujas!
- Man jis nepatinka. Blogai pasiūtas, be to, nemadingas.
- Pirksi naują?
- Ne, pasisiūdinsiu. Pas geriausią siuvėją!
- Ir man jis pasiūs?
- O kodėl gi ne!
- Ir mes keliausime rudenį naujais paltais?
- Žinoma! Į Paryžių, meilės miestą! Arba garlaiviu į Ameriką.
- Aš tave tiesiog dievinu, - sušnibždėjo jinai ir tiesiog švytėdama iš laimės greitai užmigo.
Rytą prabudusi ji pasakė:
- Palik man truputį pinigų smulkioms išlaidoms.
- Aš neturiu pinigų, - pasakiau atvirai.
- Tu neturi pinigų? Bet juk naktį kalbėjai, kad gyvensime geriau...
Koks nesusipratimas! Pasiimu kepurę ir išeinu į gatvę. Įkyriai pliaupia lietus. Tylėdamas einu per lietų tarsi koks lunatikas. Kodėl susituokiau su ja? Kokia pora! Mes - du skirtingi pasauliai. Netašyta, nesusitupėjusi miesčionė - netiki mūsų ateitimi. Reikėjo gyvenimą susieti su optimiste, kad būtų panašios sielos, kad tikėtų šviesia ateitimi. Bet ką padarysi. Aš - ne vienintelis žmogus, kuris apsiriko rinkdamasis gyvenimo draugę...
A. Jaunciems
