Darbas Anglijoje - viliojantis ir traukte traukiantis kiekvieną, neabejingą savo materialinei gerovei. Tikslus skaičius nėra žinomas, bet manoma, kad šioje šalyje gyvena ir dirba ne mažiau kaip 200 tūkstančių pasprukusiųjų nuo skurdo Lietuvoje. Vis dėlto Anglija nėra miela tetulė, kiekvieną panorusį priglaudžianti po savo turtingu sparneliu. Tuo savo kailiu įsitikino mėginę ten rasti geresnį gyvenimą du ukmergiškiai - Agnius Gerdvilas (21 m.) ir Tadas Nefas (21 m.). Daugiau kaip metai, praleisti toje šalyje, vaikinams suteikė daugiau baimės, nerimo ir skausmo, negu materialinės gerovės. Tačiau, kaip sako šie vyrukai, nėra to blogo, kas neišeitų į gera - pabuvę ten įgijo tikrai vertingos patirties.
Susižavėjo, prisiklausę pasakojimų
Išvykdami iš Lietuvos vaikinai manė, jog jau yra daug matę ir vargu ar gali būti sunkiau. Abiejų gyvenimo sąlygos nebuvo lengvos, gimtieji namai prabanga nelepino. Iki leidžiantis ieškoti saldesnio gyvenimo vyrukai jau buvo pasimokę aukštojoje. Tikėjo, kad ir kas nutiktų - neprapuls.
Vaikinai susižavėję klausydavosi vyresniųjų kursų kolegų, kurie būdavo išvykę užsidirbti į užsienį ir, pasak jų, "užkaldavo" iš tiesų nemažus pinigėlius. Žinoma, darbą dirbti reikėjo, ten juk niekas pinigų dykai nemėto. Tačiau, tiesą sakant, pasakotojai neatskleidė nė pusės tų detalių, kurias iš tiesų tenka patirti ieškantiems darbo užsienyje. Todėl Agnius ir Tadas jau iš anksto susidarė klaidingą nuomonę, kad į užsienį tereikia tik nuvykti, o darbas ir pinigai patys juos susiras.
- Tai buvo tokia kvaila ir naivi mintis. Tačiau tie grįžusieji nepasakojo, ką jiems ten iš tiesų teko išgyventi, patirti, kokius pažeminimus iškęsti. Manau, kad jiems patiems apie tai šnekėti būtų buvę mažų mažiausiai nemalonu. Tai tik ir gyrėsi, kaip viskas lengva, paprasta ir puiku, - atsiduso Agnius.
Ukmergiškiai užkibo už šios minties. Jei pavyko kitiems, kodėl neturėtų pasisekti mums?.. Ir čia vaikinai padarė dar vieną klaidą. Prisiklausę istorijų apie tai, kaip įvairios įdarbinimo agentūros, siūlančios Anglijoje legalų darbą, žmones paprasčiausiai apgauna, ryžosi pasitikėti pažįstamų pažįstamais.
Patikėjo nepažįstamuoju
Taip atsirado toks apsukrus šiaulietis Dmitrijus, nebrangiai mikroautobusu vežantis keleivius į Vokietiją, Olandiją, Angliją. Žodžiu, kur nori, ten nuveš, tik turėk kuo užsimokėti. Pasišnekėję telefonu vyrukai susižavėjo patyrusiu vežėju, kuris žino visus kanalus Londone ir ten nuvykus duos telefono numerį žmogaus, kuris tautiečiais pasirūpins - padės rasti ne tik nakvynę, bet ir darbą. Žinoma, neskaitant kelionės kaštų, už tokią paslaugą Dmitrijui reikėjo atsilyginti.
- Algos ten tikrai tokios, kad pirštus laižysit, - drąsino dvejojančius vaikinus Dmitrijus. Todėl jie ir pasiryžo. Nebaigę nė pirmojo kurso, ankstyvą pavasarį susikrovė daiktus ir leidosi į kelionę nežinion. Tačiau išsiruošėliai apie tai nebegalvojo, jie svaiginosi būsimo gero gyvenimo viltimis.
- Dalinome kailį, briedžiui dar po mišką lakstant, - šypsosi Agnius.
Atvežė ir paliko
Pasiekus Londoną, kaip ir buvo žadėjęs, Dmitrijus atkišo vaikinams popieriaus skiautelę su užrašytu telefono numeriu. Už tai pasiėmė sulygtas magaryčias.
- Čia toksai Adas. Jisai pasirūpins jūsų gyvenimu Londone. Aš jau pranešiau, kad jūs atvažiuojate, todėl jisai laukia skambučio, - pasakė Dmitrijus ir atsisveikino.
Daugiau vaikinai jo nebematė. Kiti keleiviai taip pat išskubėjo kas sau, ir Tadas su Agniumi staiga pasijuto atsidūrę viduryje didžiulio, visiškai nepažįstamo, svetimo miesto, pilno abejingų, savo reikalais skubančių žmonių. Atvyko jie jau vakarėjant, turėti mobilieji telefonai nebeveikė, reikėjo susirasti telefono automatą ir iš jo skambinti. Tačiau pirmas pasitaikęs automatas neveikė, be to, norint juo skambinti reikėjo nusipirkti taksofono kortelę. O kaip jos atrodo ir kur gauti, bičiuliai suprato net nežiną. Tokių smulkmenų niekas gi nepaaiškino, o patiems nė galvon nešovė, kad kitoje šalyje net ir taksofonai gali būti kitokie. Visa laimė, jog abu šiek tiek mokėjo anglų kalbą, todėl vargais negalais išsiaiškino, kur kortelę įsigyti ir kaip naudoti. Tuo siurprizai nesibaigė. Pasukus tuo numeriu, niekas neatsiliepė nei iškart, nei po valandos, nei po trijų.
Pirmąją naktį Londone teko praleisti klaidžiojant, stengiantis nenutolti nuo tos vietos, kur buvo paleisti - bijojo paklysti. Tokio nerimo ir streso jiems dar nebuvo tekę patirti. Tarėsi, ką daryti - eiti į policiją, ieškoti ambasados ar kitų lietuvių, kurių Londone turėjo būti. Bemiegė dar viena naktis vaikinus stūmė į dar gilesnę depresiją. Nedaug trūko, kad sėdėdami ant suolelio būtų pradėję verkti kaip maži vaikai.
Tačiau naktis praėjo ir išaušo rytas. Vėl ryžosi dar sykį pasukti tuo numeriu ir atsiliepė užsimiegojęs balsas. Tai ir buvo minėtasis Adas. Tuomet Agnius papasakojo, kas jie tokie yra ir ko nori. Ragelyje kurį laiką tvyrojo pauzė, tarsi žmogus būtų nustebęs. Paskui išsiklausinėjo, kur jie yra, ir pasakė, kad po poros valandų ten bus. Sutartu laiku tikrai privažiavo vyriškis prašmatniu BMW automobiliu. Jis puikiai kalbėjo lietuviškai, o iš pirmo žvilgsnio priminė "naująjį rusą", tokį, koks būna anekdotuose - storas, trumpais plaukais su masyvia aukso grandine ant kaklo, žieduotais pirštais.
- Maniau, kad jus šiandien atveš. Nesusišnekėjom, - burbtelėjo ir pakvietė į automobilį. Vaikinams tuo metu atsileido nervai ir jie jau buvo tikri, kad visos bėdos štai ir baigėsi. Deja, smarkiai klydo.
Sąlygos - vergiškos, atlyginimas - trupiniai
Adas iš tiesų pasirūpino jų įdarbinimu ir apgyvendinimu. Tačiau gyvenimo ir darbo sąlygos buvo klaikios. Drauge su keliais kitais įvairių tautybių žmonėmis lietuviai buvo apgyvendinti, matyt, išnuomotame nedideliame labai apleistame name kažkuriame iš skurdžių miesto rajonų. Tadas prisimena, jog tai buvo vieta, primenanti filmuose matytus šiukšlinus ir netvarkingus didmiesčių kvartalus, pilnus surūdijusių automobilių, dvokiančių šiukšlių dėžių ir grafičiais nurašinėtomis sienomis. Abu prisipažino, jog sutemus nė už ką nedrįsdavo eiti į lauką. Bet ramiau nebuvo ir jų gyvenamame name.
Dirbti teko rusakalbių valdomoje krovinių paskirstymo kompanijoje. Rusų kalbos vaikinai beveik nemokėjo ir tai sukeldavo daugybę problemų. Už kai kurias klaidas nuo sandėlio vadovo netgi gaudavo antausių, bet kam tu ten pasiskųsi...
Į darbą ir iš darbo veždavo furgonėliu be langų, dirbti pradėdavo šeštą ryto, todėl keltis tekdavo jau penktą. Baigdavo septintą ir tuomet parkleiaudavo į namus. Pakeliui sustodavo vienoj itin netvarkingoje parduotuvėlėje apsirūpinti maisto produktais ir kitais daiktais. Tame name, kuriame gyveno, buvo tikras vargas su higiena, mat vonia dažniausiai būdavo užimta kitų, tualetas - taip pat. Namo niekas netvarkydavo, visur knibždėte knibždėjo tarakonai.
Kitataučiai beveik kas vakarą pasigerdavo, bardavosi ir mušdavosi. Kai tai dėdavosi, vaikinai stengėsi nesikišti ir nesivelti į girtų muštynes, nuo įtampos ir baimės kalendami dantimis. O vieną sykį nežinia už ką įkrėtė ir abiem lietuviams.
Tačiau labiausiai nusivylė, kai gavo pirmuosius atlyginimus. Tai buvo niekingi skatikai - už žvėrišką darbą jiems sumokėjo mažiau, nei būtų gavę Lietuvoje. Į darbuotojų pasipiktinimą vadovas jiems atkirtęs, jog šie turi atidirbti už įdarbinimą ir būstą - daugiau nieko neaiškino. Agnius vėl pamėgino susisiekti su Adu, bet tas, išgirdęs, ko iš jo norima, pasiuntė po velnių. Tuo ir baigėsi tautiečių geradarystė. Pabėgti nebuvo kaip, mat dar prieš pradedant dirbti sandėlio vadovas pasiėmė jų asmens dokumentus - neva įdarbinimui įforminti.
Tokiomis sąlygomis lietuviai praleido keturis mėnesius, kol vieną dieną atėjęs girtas vadovas numetė jiems pasus, paskutinį atlyginimą ir nedviprasmiškai pasiūlė kuo greičiau iš čia nešdintis, nes esą nebereikalingi.
Tik vėliau, sutikę porą kitų savo buvusių bendradarbių, bičiuliai sužinojo, kad ten diena iš dienos laukė vietinių darbo inspekcijos pareigūnų reido, o jie net nebuvo oficialiai įdarbinti.
Darbo niekas nebruka
Laimė, jog šį kartą likimas nuo vaikinų nebenusigręžė. Londone jie rado labdaringus nakvynės namus ir užmezgė ryšius su čia gyvenusiais tautiečiais. Susipažino su teisininku Remigijumi Čepaičiu, kuris patarė vaikinams, kaip čia elgtis ir gyventi. Sunkiai, bet po kelių savaičių pavyko rasti darbo statybose. Tiesą sakant, Londone niekas ant kiekvieno kampo darbų nesiūlė. Patys vietiniai gyventojai emigrantams taip pat didelių simpatijų nejautė.
Sužinojęs, kaip ir kur jie gyveno iki šiol, R. Čepaitis tik skėstelėjo rankomis.
- Buvote pakliuvę į prekiautojų žmonėmis nagus. Tai sunkiai įrodomas, bet egzistuojantis dalykas. Dirbote jiems beveik už dyką ir tikrai esate laimingi išnešę sveikus kailius. Bet baisiausia yra tai, kad šitaip elgiasi patys tautiečiai, - apgailestavo jis.
Dirbti teko daug ir sunkiai. Tik jau niekas nebesityčiojo ir už menkiausią laidą nepuldavo į atlapus. O ir atlyginimas tikrai nebuvo vežimu vežamas. Žinoma, bent kelis kartus didesnis, nei už tokį patį darbą Lietuvoje. Bet nereikia pamiršti, kad vaikinams teko mokėti už būstą, maitintis ir rengtis. O pragyvenimas Londone tikrai ne iš pigiųjų. Norint šiek tiek susitaupyti teko atsisakyti daugelio malonumų, neteko pasigrožėti didmiesčio įžymybėmis.
Kiek daugiau nei po metų laiko vaikinai nutarė, jog gyvenimo Londone jau sotūs ir pasiilgę namų. Tiesa, kiekvienam pavyko susitaupyti po porą tūkstančių svarų sterlingų. Mūsų akimis tai gana nemaži pinigai, bet ir ne stebuklas.
- Pusėtiną automobilį nusipirkti galima, bet buto - tai jau tikrai ne, - juokiasi šiuo metu namuose viešintys vyrukai.
Beje, jie sako, jog nepirks mašinų, neleis pinigų sunkiai uždirbtų pinigų, o saugiai paslėps bankuose bei dalį investuos į tolimesnes keliones.
Ne, į Londoną jie nebevažiuos. Bet jau ateinantį spalį abu draugai ruošiasi leistis į Airiją. Tik dabar jie jau žino, ko ten ieškos ir pas ką važiuos. Kelionės ir patirti nuotykiai, nors ir atrodo sunkūs, tačiau po kiek laiko vėl ima vilioti. Ir šį kartą tikisi nebeprašauti.
