Deja, šiais laikais tokių mažuma, nes daugelis nebeturime krosnių, nebeturime kur tas malkas kišti, tad priklausome nuo tų, kurie mums tiekia šilumą. Didelė dalis šilumos dabar išgaunama ne kūrenant malkas, anglis ar durpių briketus, o deginant dujas ar mazutą. Tad smarkiai pabrangus dujoms, ta "sniego gniūžtė" surideno tokį kainų kamuolį, kad įsibėgėjusį infliacijos arkliuką pažaboti tiesiog neįmanoma.
Šuoliuojant tam infliacijos žirgui, tolsta ir svajonė įsivesti eurą. To nepavyko padaryti pernai, kai tas "žirgas" dar stovėjo vietoje ir tik trypė kojomis. Dabar jau visai nebeaišku, kada litus piniginėse pakeis eurai.
O ir tų litų vis mažiau - nėra nė ką padėti į kojinę, nes beveik kiek uždirbame, tiek ir išleidžiame į kanalizacijos vamzdžius ar paliekame lauko tualetuose. Taip brangstant maistui ir kitoms būtinosioms prekėms, greitai nė rūbams pinigų nebeliks.
Visa laimė, kad vis garsiau kalbama apie atšilimą. Tad jei Palangoje augs palmės, o Kaune - bananai, galėsime lakstyti nuogais užpakaliais. Gal ateis toks laikas, kai tuos nuogus užpakalius galėsime atsukti šilumos tiekėjams, nes jų mums nereikės.
O kol kas, nors žiemos kaip ir nebuvo, už šildymą mokėjome nė kiek ne mažiau nei tais laikais, kai tvoros poškėjo nuo šalčio.
