Belaisviai kiekvieną kartą sudreba iš siaubo, kai prasiveria kameros durys. Prižiūrėtojas tiesiog išrėkia pavardę. Kviečiamas kalinys šaukia ir priešinasi, tačiau ginkluoti sargybiniai be jokių ceremonijų jį ištempia jėga. Kameros draugai sustingę stebi nuolatos besikartojančią sceną. Dar ilgai girdisi į geltoną namą tempiamo kalinio riksmas. Tai tarytum į skerdyklą vedamo šauksmas. Tą geltonąjį namą iš tikrųjų galima vadinti skerdykla...
Tai didelis pastatas, prisišliejęs prie kalno ties Kosovo ir Albanijos siena. Kalašnikovais ginkluoti Kosovo išvadavimo armijos kovotojai griežtai saugo į jį vedantį kelią.
1999 - ųjų vasaros pradžioje čia buvo išlaipinti pirmieji karo belaisviai - serbai. Jie buvo apgyvendinti gyvenama patalpa paverstoje daržinėje. Stebino tai, kad žiaurumu garsėjantys policininkai kosoviečiai su jais elgėsi beveik žmoniškai. Serbai buvo normaliai maitinami ir naudojosi patogumais.
Su vienu inkstu - normalus gyvenimas
Taigi grįžkime į pasakojimo pradžią. Po kelių dienų sargybiniai išsiveda vieną kalinį. Sunkiai suvokiama tai, ką po to jis papasakoja... Geltonajame name jis atsiduria į operacinę paverstoje patalpoje. Jis priešinasi ir reikalauja paaiškinimo, tačiau sanitarai jį suriša ir paguldo ant operacinės stalo. Anesteziologas suleidžia vaistus. Atsibunda vyras su siaubingu skausmu ir pasijunta esąs sutvarstytas per liemenį. Gydytojas abejingu balsu praneša: "Jums pašalino inkstą. Su vienu inkstu - visai normalus gyvenimas..." Taip išaiškėja siaubinga tiesa: geltonasis namas - pogrindinė klinika, užsiimanti žmogaus organų tiekimu transplantacijai. Taigi kalinius gerai maitina tam, kad jie būtų normalios sveikatos. Kitaip tariant, stengiasi gerai išlaikyti gyvąjį inventorių.
Operacijos dažnėja. Kaliniams tai siaubinga loterija. Kai kurie yra laukiančiųjų sąrašuose, ir tai juos varo iš proto. Kiti grįžta iš šio namo su vienu inkstu ar viena akimi. Jie žino, kad tai dar ne viskas. Galimas dar vieno organo išėmimas, kuris nulems gyvenimo baigtį... Yra ir tokių, kurie negrįžta. Tai tie, iš kurių atėmė gyvybiškai svarbų organą - širdį ar kepenis. Jų kūnai užkasami bendroje duobėje.
Po kiekvienos operacijos kaliniai mato greitosios pagalbos mašiną, skriejančią link aerouosto, esančio prie Albanijos sienos. Tolimesnė eiga aiški... Žmonių organai skraidinami į privačias klinikas ir transplantuojami ligoniams, pajėgiems užsimokėti už juos. Tai šlykšti ir pasibaisėtina prekyba. 1999-ųjų vasarą per geltonojo namo konvejerį perėjo apie 300 serbų kareivių. Tai jauni ir sveiki vyrai, iš kurių nei vienas nelieka gyvas...
Iš pradžių - tik gandai
Ar tikrai buvo tokia mirties klinika, tokia chirurginė skerdykla? Gal tai tik rašytojo vaizduotės vaisius? Deja, tai realus siaubas... Taip visa tai aiškina teisininkė Karla Del Pontė savo tik ką Italijoje išleistoje knygoje "medžioklė". K. Del Pontė kilusi iš Šveicarijos, 8 metus buvusi Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Jugoslavijai generalinė prokurorė. Užėmusi šias pareigas Hagos tribunole (Hagos tribunolas, įkurtas 1993 metais, nuo savo gyvavimo pradžios nuteisė 161 nusikaltėlį), ji nagrinėjo pačius žvėriškiausius nusikaltimus pokarinės Europos istorijoje.
Savo knygoje K. Del Pontė pasakoja, kaip sužinojo apie siaubingojo geltonojo namo egzistavimą. Iš pradžių tai tebuvo užsienio žurnalistų surinkti gandai, esą karininkai ranka rankon su albanų mafija užsiima iš karo belaisvių serbų paimtų organų prekyba. Paskui atsirado keletas liudininkų. Vienas sakė, kad geltonasis namas esąs ties Albanijos ir Kosovo siena prie Burelio miesto. Antras tvirtino dalyvavęs kraunant gydytojų prižiūrimas dėžes su žmonių organais. Dar kitas sakė, kad kalinės būdavo įpareigojamos sunaikinti nužudytųjų kūnus...
Lavonus tirpindavo kalkėse?
Pagrįsta informacija? O gal tik propaganda? K. Del Pontė nusprendė, kad tokie kaltinimai verti patikrinimo. Ji nuvyko į vietą su Tarptautinio tribunolo tardytojais. Burrelio mieste juos palydėjo iki geltonojo namo. Visų nuostabai, pastato fasadas buvo baltas. Jo savininkas tvirtino, kad jis visada toks buvęs. Melas. Tardytojai be vargo išsiaiškino, kad po baltais dažais išlikę geltoni pėdsakai. Be to, apylinkės valstiečiai patvirtino, kad namas perdažytas.
Viduje buvo rasti švirkštai, anestetikai ir kiti operacijoms skirti reikmenys. Ant pagrindinio kambario grindų buvo kraujo pėdsakai. K. Del Pontei ir tardytojams buvo aišku, kad kambarys galėjo atstoti operacinę, tačiau tai reikia įrodyti. Vis dėlto, nerasta jokių atpažįstamų žmogaus palaikų. Jeigu ir būdavo lavonų, juos ištirpindavo negesintose kalkėse ir nelikdavo jokių pėdsakų.
K. Del Pontė nenuleido rankų. Ji ieškojo liudininkų tarp vietinių. 300 serbų kalinių negalėjo likti nepastebėti. Tačiau su užsienio žurnalistais kalbėję anonimai dabar atsisakė pakartoti savo žodžius tarptautinio tyrimo komisijai. Jie paprasčiausiai bijojo...
Jie kankinti prieš nužudymą
K. Del Pontė atskleidė kitą Kosovo pusę. Tai policija pasėjo siaubą, kad viešpatautų tyla. Tačiau yra žinomų faktų: Burelio regione daugybė liudininkų dalyvavo 14 belaisvių serbų egzekucijoje. Jie buvo žiauriai kankinami prieš nužudant. Kiti matė du čigonus, tėvą ir sūnų, virve pririštus prie automobilio buferio ir tampomus gatvėmis, kol mirė. Daugelis dalyvavo "išdavikų" šeimos žudynėse. Prieš visus sudeginant, moterys buvo išprievartautos, o vyrams išplėštos akys... Tačiau nei vienas iš šių liudininkų neišdrįso prabilti ir viską papasakoti tardytojams. Daugeliui iš jų buvo oficialiai pagrasinta mirtimi. Kad tuo įtikintų, kai kuriuos užmušė tiesiog gatvėje. Tai kas gi bus toks kvailas ir skųs mafiją, kad ji pavertė geltonąjį namą siaubo klinika?!
Tačiau K. Del Pontė eina toliau. Ji tvirtina, kad prekyba žmonių organais galėjo būti organizuota tik atsakingiems Kosovo pareigūnams bendradarbiaujant. Moteris nesvyruodama apkaltina dabartinį šalies premjerą Hašimą Tačį?i. Ji teigia, kad geriausiu atveju jis dengė šią siaubingą nusikalstamą veiklą.
Visa tai sukėlė didelį atgarsį. Serbai reikalauja pradėti naujus tarptautinius tyrimus, dėl geltonąjo namo. Kosoviečiai šaukia, kad tai manipuliacija, ir kaltina K.Del Pontę norint suteršti jų premjero vardą. Prancūzijos žurnalistai bandė susisiekti su buvusia prokurore, tačiau praėjusiais metais ji paskirta Šveicarijos ambasadore Argentinoje ir gavo įsakymą nedelsiant vykti į Buenos Aires. Švecarijos vyriausybė jos paprašė nedaryti jokių pareiškimų šia tema.
Būta atvejų, kai valstybių vadovams iškeldavo bylas už prekybą narkotikais, ginklais ir deimantais, tačiau nei vienas niekada nebuvo kaltinamas prekyba žmogaus organais... Vienintelė Kinija sau leidžia pardavinėti organus, paimtus iš mirtimi nubaustų kalinių po jų egzekucijos. Atsakingi Kosovo politikai ir vietiniai mafijos vadai - dažnai tie patys asmenys. Ar jie privalės atsakyti už savo veiksmus, tai jau kitas klausimas...
