Albertas ONIŪNAS
Praėjusių metų liepos pradžioje Klaipėdos rajone, Minijos upėje ties Saulažolių kaimu, gelbėdamas moterį ir vaiką nuskendo gretimo Gerduvėnų kaimo gyventojas Kazys Mažeika (21 m.). Valstybės apdovanojimas rytoj Prezidentūroje bus įteiktas žuvusiojo tėvams Reginai ir Albinui Mažeikoms.
Pražūtingas Minijos sūkurys
Buvo šeštadienis. Gargžduose gyvenanti Irena Liekienė anksčiau baigė darbą vaistinėje. Moteris buvo žadėjusi nusivežti dešimtmetį sūnų Žygintą prie upės, tad taip ir padarė. Minijos pakrantė, kur atvyko I. Liekienė su vaiku, yra vos už kelių kilometrų nuo Gargždų. Čia buvo ir daugiau žmonių. Žygintas braidė vandenyje, netikėtai paslydo ir nugriuvo į vandenį, kur yra 6 metrų gylio duobė. Kai vaikas ėmė skęsti, prie jo su pagalbos šauksmais puolė motina. Kitame krante tuo metu po maudynių jau apsirengęs buvo Gerduvėnuose gyvenantis SKAT Gargždų kuopos eilinis Kazys Mažeika. Jis ir tebuvo vienintelis vyras nelaimės vietoje, tad skubiai nusimetęs drabužius puolė prie skęstančiųjų. I. Liekienė jau buvo suradusi vaiką, jis užsikabino motinai ant kaklo, tačiau abu išplaukti nepajėgė. K. Mažeika paėmė vaiką, tada motina išsikapstė į krantą. Tačiau ir jaunam vyrui sūkuringoje vandens duobėje vaikas tapo nepakeliamu svoriu. Skęstantysis,instinktyviai kabinosi už gelbėtojo, nagais brūkštelėjo jam per skruostą. Tokiais atvejais rekomenduojama skęstantįjį čiupti už plaukų, tačiau ką daryti, jei plaukai per trumpi, neaišku. Kol K. Mažeikos mergina ant kranto ieškojo kokios šakos ar karties, jos draugas nuskendo kartu su vaiku. Įvykio vieton atvykusiems ugniagesiams gelbėtojams teko liūdna misija ieškoti kūnų. Netrukus jie buvo rasti. Apie nelaimę K. Mažeikos tėvams pranešė jo mergina - tragiško įvykio liudininkė.
Paminklą pasistatė pats
Kazys Mažeika mokėsi aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, buvo šaulys. Po to bandė įstoti į Lietuvos žemės ūkio universitetą Kaune, tačiau nepavyko. Buvo išvykęs į Švediją rinkti mėlynių, grįžęs įsigijo kompiuterį, ėmė tarnauti savanoriu. Labai laukė, kol bus paskirtas būrio vadu.
Regina ir Albinas Mažeikos, besiruošdami į sostinę atsiimti sūnui skirto Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus, sakė, kad tai bus labai sunki kelionė. Ne dėl to, kad būtų sunku nukakti į Vilnių. Vėl pajudinta šiek tiek jau užsitraukusi žaizda. Po nelaimės šeimą ištiko dar vienas smūgis. Nuo išgyvenimų Albiną Mažeiką ištiko insultas, po kurio nevaldė kojos, rankos, iš naujo teko mokytis kalbėti. Ir dabar žmogus turi antrąją invalidumo grupę. Kaip ir žmona, turinti didelių bėdų dėl širdies. Reginai Mažeikienei įstatyti du dirbtiniai širdies vožtuvai. Praėję metai buvo itin sunkūs šeimai, dirbančiai 25 hektarus žemės. Nuo didelio vėjo sugulė javai, derliaus praktiškai kaip ir nebuvo. Kai abu vyresnieji Mažeikos pasiligojo, vienintelis darbininkas ūkyje liko antrasis sūnus Giedrius.
Po laidotuvių Regina Mažeikienė sapnavo Kazį, kuris motinai du kartus pakartojo, kad jį nužudė. Kai motina ėmė kalbėti apie paminklą, sūnus pasakė, kad paminklą jau pats sau pasistatė. Po šių žodžių nuskambėjo žadintuvas ir moteris pabudo. Dabar ji mano, kad tie žodžiai ir reiškė valstybinį apdovanojimą.
Žvejai užsibuvo jūroje
Praėjusių metų lapkričio 15 dieną per audrą, prie Klaipėdos uosto vartų sugedo laivo LB-6934 variklis. Laivas tapo nevaldomas ir buvo bangų nešamas pietinio molo link. Įgulos pagalbos šauksmą išgirdo Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės laivų diviziono Kopgalio kontrolės posto specialistas Saulius Maliukas (31 m.). Jis organizavo laivo įgulos gelbėjimo darbus. Visi šeši jūreiviai buvo išgelbėti ir saugiai pasiekė krantą.
Pasak paties Sauliaus Maliuko, Kopgalio kontrolės postas yra skirtas stebėti į uostą atplaukiančius ir išplaukiančius laivus, taip pat registruoti mažuosius laivus. Tai kategorijai priskiriamas ir žvejybinis laivas LB-6934. Prieš keturias dienas iki įvykio S. Maliukui teko tą patį laivą išleisti jūron į žvejybą. O tą dieną pakilo viena iš didesnių praėjusių metų audrų, vėjo greitis siekė 30 metrų per sekundę. Buvo 14 valandų, S. Maliukas budėjo poste. Iš jūroje buvusių šešis žvejybinių laivų keturi laiku sugrįžo į uostą, liko tik du. Žvejai dažnai per ilgai užsibūna ir neskuba traukti tinklų, kai vėjas sustiprėja, užtai vėliau dažnai tenka rizikuoti - tinklų traukimas yra ilgai trunkantis dalykas, o per audrą grįžtant į uostą nesunku pakliūti ant seklumos. Tuo tarpu "LB", pasiekęs reidą, paprašė leidimo įplaukti į uostą. Tačiau žvejams buvo liepta palaukti, nes į jūrą tuo metu reikėjo išleisti du didelius tanklaivius. Kol tanklaiviai išplaukė, žvejams baigėsi degalai, variklis gaudydamas orą ėmė springti ir galiausiai visai užgeso. Laivas tapo nevaldomas, bangos ėmė nešti jį pietinio molo link. Įgula susisiekė su laivybos priežiūros tarnyba ir pranešė, kas atsitiko. Pagalbon buvo išsiųstas buksyrinis laivas "Takas-1", tačiau vos išplaukęs pro uosto vartus, laivelis tiesiog pradingo tarp bangų. O ir žvejai jau buvo pavojingai arti kranto, tad buksyrui teko tuojau pat sugrįžti.
Paskutinė cigaretė
Saulius Maliukas per radiją išgirdo jūreivių pagalbos prašymą ir išėjęs iš posto užlipo ant kopos. Žvejų laivas buvo už 500 metrų nuo kranto, buvo išmetęs inkarą, bet tas vilkosi dugnu, o patį laivą bangos nešė į paplūdimį paskuigaliu į priekį. Tokia situacija nėra labai pavojinga - kai laivas būtų išmestas į paplūdimį, vėliau nesunku būtų iš ten išsikrapštyti. Tačiau likus 300 metrų nuo kranto inkaro lynas trūko, ir bangos pasuko laivą išilgai. Jis ėmė vartytis nuo vieno ant kito šono, būtų ir apsivertęs, jei ne mažas gylis. Viena banga laivą iškeldavo, o kita su nemaža jėga trenkdavo į dugną. Stebėdamas, kas vyksta, S. Maliukas sukvietė ant kranto netoliese dirbusius VĮ "Šilutės melioracija" žmones. Ryšio su laivu nebuvo, todėl niekas nežinojo, kada jūreiviai ims šokinėti į ledinį vandenį, kuriame tuo metų laiku gyvam galima išlikti tik penketą minučių. Likus 50 metrų iki kranto, bangos jau liejosi per laivo viršų. Žvejai išmetė prie lyno pririštą gelbėjimo ratą, bet jį bangos nunešė į šalį. Teko bristi į jūrą ir gaudyti tą ratą, po to - įtempti lyną. Tuo laiku atvyko iškviesti narai, apsivilkę hidrokostiumus. Jūreiviai ėmė šokinėti į vandenį, gylis toje vietoje siekė iki krūtinės. Narai juos gaudė ir vedė į krantą. Buvo didelis pavojus, kad į vandenį nuo borto įšokusį žmogų paskandins besivartaliojantis laivas. Laimei, taip neįvyko, ir paskutinis į krantą buvo išvestas kapitonas. Vėliau žvejai prisipažino, kad kai laivą nešė į krantą, jie jau dukart surūkė paskutinę cigaretę - kitaip tariant, atsisveikino su gyvenimu. Per mažas buvo laivas, per didelės bangos.
Saulius Maliukas tarnauja pasienyje nuo 1990-ųjų. Jo tėvas buvo pasienietis ir Sauliui teko tarnauti sovietinės armijos pasienio dalinyje. Vėliau tarnavo liktiniu, o atgimimo metais tapo Lietuvos pasieniečiu. Praėjusiais metais įstojo į Klaipėdos aukštesniosios policijos mokyklos pirmąjį kursą, dabar mokosi pasieniečių grupėje. Baigęs dirbs jau valdininku. Vedęs, augina dešimtmetį Ričardą ir 8 metų Kristiną.
