Vida VENCLOVIENĖ
Dar neseniai rugpjūtis buvo laikomas nelaimės mėnesiu - būtent tą mėnesį įvykę daugiausiai aukų pareikalavusių teroro aktų ir katastrofų. Dabar rugpjūčiui nė kiek nenusileidžia kovas: Kuzbase 108 žuvę šachtininkai, Kamyševatsko gyvenvietėje sudegę 62 senukai, Maskvoje 10 gaisro naktiniame klube aukų, Samaroje - 6 žuvusieji aviakatastrofoje...
Baimė sukausto netgi tuos, kurių tragedija ir nepalietė. O ką jau kalbėti apie žmones, kurių gyvenimai buvo perskelti pusiau - iki ir po tragedijos?
Pasak psichologų, tik pusė žmonių, kuriuos daugiau ar mažiau palietė teroro aktai ar katastrofos, įveikia skausmą ir širdgėlą, ir sugeba toliau gyventi pilnavertį gyvenimą. Ketvirtadalis nukentėjusiųjų išgyvena potrauminį nervinį pakrikimą, o dar ketvirtadalis tiesiog "atsiduoda" ligoms. Mat, gydytojų teigimu, jei žmogus nenori gyventi, organizmas nekovoja su liga.
2003 metų kovą Maskvoje buvo įkurtas ekstrinės psichologinės pagalbos skyrius. Jo darbuotojai kartu su gelbėjimo tarnybomis skuba į visas daug žmonių gyvybių pareikalavusių katastrofų ar teroro aktų vietas. Jie padeda išgyventi tiems, kurie neteko brangių ir artimų žmonių, įkvepia tikėjimą rytojumi ir norą gyventi.
"Potrauminis nervinis pakrikimas vystosi patyrus psichologinę traumą, kurią sukėlė įvykis, netelpantis į įprastinius žmogiškos patirties rėmus. Asmenybė gniuždoma ne tik psichologiškai, bet ir biologiškai, atsiranda centrinės ir vegetatyvinės nervų sistemos sutrikimai. Potrauminis stresinis sugniužimas išryškėję praėjus maždaug pusmečiui po patirto įvykio. Gydyti jį sudėtinga. Kad taip neatsitiktų, labai svarbu iš karto, įvykio vietoje, suteikti psichologinę pagalbą. Psichologai paprastai dirba dviem kryptimis - su pačiais nukentėjusiais ir jų artimaisiais. Nukentėjusiems reikia leisti pasijusti saugiai, įsitikinti, kad dabar viskas bus gerai. Ir suteikti informacija: kas įvyko, kas bus toliau. Labiausiai baugina nežinomybė. Jei žmogus ištiktas šoko, psichologai padeda jam išsivaduoti iš sustingimo. Jei verkia, pasakoja apie žuvusįjį - būtina palaikyti ir išklausyti. Reikia suteikti žmogui galimybę pačiam prabilti ir pripažinti artimo žūties faktą. Dar geriau, jei jis užbaigs kokį nors darbą, kurio nespėjo užbaigti išėjusysis. Neretai tai tampa siūleliu, grąžinančiu gedintįjį į normalų gyvenimą. Kvalifikuoto psichologo padedamas nukentėjusysis pradeda kitaip mąstyti. Jis atranda prasmę ir išbandymuose, tekusiuose jo daliai, ir savo ateityje. Svarbiausia, kad žmogus nedalintų savo gyvenimo IKI ir PO tragedijos.
Potrauminei depresijai charakteringi simptomai: žmogų nuolat persekioja nepaaiškinamas siaubas, gyvenimas netenka prasmės ir vis dažniau galvojama apie savižudybę.
Gydymas paprastai trunka ilgą laiką. Žmogus mokomas atsipalaiduoti, jam taikoma muzikos ir spalvų terapija, medikamentai. Bet svarbiausia - psichoterapeuto pagalba. Vietoj leitmotyvo "Aš nenoriu gyventi" turi atsirasti kitas: "Žuvusiųjų atminimui aš nuveiksiu ką nors gero ir reikšmingo".
Tatjanos Jusko dukra Natalija ir trys mažamečiai anūkai žuvo aviakatastrofoje prie Donecko. Vėliau moteris kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė iš aviakompanijos "Pulkovo" priteisti jai 36 milijonus rublių. "Kompanija tiesiogiai atsakinga už skrydžių saugumą ir ekipažo apmokymą" - teisme pareiškė ji. Pašaliniai žmonės stebėjosi: na, kaip galima galvoti apie pinigus, juk jie neatstos žuvusių artimųjų.
Tai štai: galima ir reikia! Tai taip pat išeitis iš stresinės situacijos. Žmonės siekia teisingumo. Jų gyvenimas įgyja prasmę. Labai teisinga, kuomet nukentėjusiųjų artimieji susivienija dėl bendro siekio.
Psichologinė pagalba ypatingose situacijose vaidina svarbų vaidmenį. Tik kur gauti tiek specialistų, jei nukenčia tūkstančiai? Pasiseka tiems, kurie patenka į ligonines, kuriose dirba ir kvalifikuoti psichologai.
