Gegužės pirmasis sekmadienis - MOTINOS diena .................................................................
Motinos dieną minės prie sūnaus kapo...
Irena ZUBRICKIENĖ
- Šiemet jis ir vėl būtų netikėtai išniręs iš už kambario kampo su gėle rankoje arba su sese pagaminęs kokį nors malonų suvenyrą. Tačiau to jau nebus, o toks vaizdas, kuriuo džiaugiausi ne vienerius metus, likęs tik mano atmintyje, - mąsliai ir graudžiai kalbėjo marijampolietė Danguolė Žaliauskienė (40 m.), Motinos dieną pirmą kartą minėsianti be savo sūnaus Roberto (19 m.) ir kone šios šventės išvakarėse išgirdusi teismo nuosprendį sūnaus žudikams.
Niekam netrukdęs tylenis
Robertas, Danguolės pirmagimis, buvo nužudytas praėjusių metų spalio pabaigoje. Nuo tada nebuvo nė vienos dienos, kad motina mintyse savęs nepaklaustų, ar tikrai nebeturi sūnaus - esą o gal ji tuoj atsibus tik iš siaubingo sapno? Jau visas pusmetis, kai Danguolė kankina save priekaištais, kad nuo pat mažens galbūt ne taip auklėjo iš prigimties ramų, lėtą vaiką, kurį nuolat mokė ne tik neskriausti kitų, bet ir nesivelti į jokius ginčus, stengtis išvengti grėsmingų situacijų, kol jos dar neįsibėgėjusios.
- Ko labiausiai bijojome, tą dabar turime: nesutarimų vengdavęs Robertas tapo akimirksniu įsižiebusio konflikto auka, o aš, nelinkėdavusi ašarų kitoms mamoms, pati jas priversta šluostytis, - lėtai rinko žodžius Danguolė, iki šiol save raminanti medikamentais.
Moteris neslėpė besiilginti vakarų, kai tylenis Robertas pratrūkdavo pasakotis dienos naujienas, garsiai kurdavo ateities planus, analizuodavo savo santykius su atskirai gyvenančiu tėvu, kurio jam trūkdavo. (Danguolė su savo dviejų vaikų tėvu seniai išsituokusi.) Vaikinas buvo baigęs jaunimo mokyklą ir jau dirbo vienoje statybos bendrovėje. Sau pasilikdavo tik mažesnę gauto atlyginimo dalį. Niekada nebuvo užkliuvęs teisėsaugininkams. Nebuvo reiklus nei madą, nei prabangą liudijantiems daiktams. Anot Danguolės, Robertas buvo tikras namisėda - ne kolektyvo žmogus. Ramus vaikinas kelte keldavo drąsesniųjų replikas, kartais - pašaipas.
- Bet jis niekam netrukdė gyventi, - apmaudžiai kartojo Danguolė. - Sukdavosi savo draugų rate, mažai kur išeidavo, man būdavo labai paslaugus, pasitvarkydavo namuose, nevengdavo padėti prie puodų. Labai gražiai bendraudavo su sese Dangira, kuri dabar mokosi dar tik aštuntoje klasėje. Šioji vis ragindavo brolį įsigyti madingesnių drabužių, prabangesnių daiktų, o jis atsakydavo, kad viskam - savas laikas. Robertas svajojo toliau mokytis.
Už pašaipų klausimą - mirties bausmė
Pernykščio spalio 25-osios vakarą Danguolė, parėjusi iš darbo, Robertą rado namuose, tačiau netrukus jis, prataręs, kad norėtų dviejų litų cigaretėms, išėjo jų nusipirkti. Išėjo ir nebegrįžo.
Po trijų parų Robertas mirė dėl patirtos sunkios galvos traumos bei komplikacijų, taip ir neatgavęs sąmonės.
Žinia, kad sulaikyti Roberto žudikai, jo artimuosius užklupo budint prie velionio karsto. Kaip dabar mena Danguolė, ji negalėjo patikėti, kad sūnų smūgiais nužudė jo vaikystės draugai - jaunimo mokyklos moksleivis Edgaras M. (16 m.) ir Kęstutis K. (17 m.), tuo metu mokęsis profesinio rengimo centre. Abu - daugiabučio namo, kuriame anksčiau gyveno ir Danguolės šeima, gyventojai, su Robertu užaugę tame pačiame kieme.
Šiandien, kai Kauno apygardos teisme jau paskelbtas nuosprendis žudikams, aišku, jog Robertas, tą vakarą išėjęs nusipirkti cigarečių, susitiko su minėtais vaikystės draugais ir nutarė ilgėliau su jais pabūti. Trijulė įsitaisė atokiame gamtos kampelyje, turėjo alkoholio ir juo vaišinosi. Viskas vyko taikiai. Į namus bičiuliai susiruošė po trečios valandos nakties.
Apmaudžiausia, kad mirtino konflikto priežatis - menkavertė. Nustatyta, kad eidami vaikinai tarėsi susitikti savaitgalį ir kartu pasilinksminti. Esą Robertas bus gavęs atlyginimą - galėsiąs pavaišinti. Kalbai pasisukus apie merginas, tylenis Robertas juokais klustelėjo šešiolikmečio Edgaro, ar šis kada nors intymiai bendravęs su merginomis. Edgaras atsakė teigiamai, o Robertas tuo nepatikėjo ir savo abejonę pagarsino. Tada Kęstutis paragino Edgarą smogti nepatikliam Robertui į galvą ir jį pats pirmas skubiai pargriovė ant šono. Tada pasipylė abiejų nepilnamečių smūgiai ir spyriai. Mušamas Robertas gulėdamas tik dangstėsi rankomis veidą ir kilnojo kojas. Muštynes pastebėjo pro šalį važiavęs dviratininkas ir trys vaikinai, paryčiais pėdinę į namus. Visi jie iš tolo rėkė ant smurtautojų, ragino liautis ir grasino iškviesią policiją. Incidentas tuoj pat buvo išblaškytas: Edgaras ir Kęstutis nuskubėjo namų link, o sumuštajam į pagalbą atskubėjo iškviesti policininkai. Tačiau smurto pasekmės buvo kraupios - kaip jau minėta, mirtinos.
"Žudikai - irgi motinų vaikai"
Sūnaus netektį sunkiai išgyvenanti Danguolė atviravo: linkusi gyventi tik su savo skausmu, su savo mintimis, tad prakeiksmų ir pykčio ar keršto linkėjimų sūnaus žudikams nesvaidanti. Jai tik labai apmaudu, kad Robertui, anot jos, buvo paskelbtas "mirties nuosprendis už nieką" - už išsprūdusią jaunatvišką repliką.
- Ką jaučiu sūnaus žudikams? Sunku pasakyti... - kelias akimirkas mąstė Danguolė. - Gal labiausiai - gailestį. Jie, nutraukę Roberto ir suluošinę mano bei dukters gyvenimus, taip anksti sulaužė ir savuosius. Jaunystė už grotų - ar tai laimė? Jeigu jie taip ir nesupras, ką padarė, jų tolesnis gyvenimas pasmerktas kaip kalinių. Jeigu supras, juk irgi pasmerktas: kiekvieną akimirką lydės kančia ir sąžinės graužatis. Tik beprotis gali nesikankinti nuvaręs kitą į kapus. Kita vertus, žudikai - irgi motinų vaikai. Argi jos mokė savo sūnus žudyti, ar linkėjo nusikalsti?
Edgarą M. teismas įkalino 7 metams, Kęstutį K., dabar jau pilnametį, - 6 metams ir 3 mėnesiams. D. Žaliauskienė prasitarė mananti, kad per tuos nelaisvės metus iš "zonos" atkeliausiantys žudikų sveikinimai niekada nedžiugins jų mamų - tik primins apie giminystę. Beje, tokios kančios - būti žudiko mama - Danguolė irgi teigė nelinkinti nė vienai motinai, nes tai esąs dvigubas skausmas.
- Palaidojus Robertą, mano gyvenimas labai pasikeitė - dienos tapo liūdnos ir nemielos, - atviravo Danguolė. - Tik dirbu ir dirbu. Nebelaukiu jokių švenčių, nes per jas širdies skausmas tik dar labiau atsiveria. Štai Motinos dieną aš minėsiu prie sūnaus kapo. Mano nuotaikas gali suprasti tik tokia pat motina, patyrusi vaiko netektį. Guodžiuosi ir raminuosi tik vienu būdu: neleidžiu sau galvoti, kad su sūnumi išsiskyrėme amžinai...
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Danguolė Žaliauskienė kartais mano, kad sūnus tik išėjęs ir užtrukęs...
- Išgyventi sūnaus netektį Danguolei padeda dabar jau likusi vienintelė duktė Dangira
