Užkietėjusio rūkaliaus ligomis nepagąsdinsi...
- Bauginantys rašiniai apie tabako žalą organizmui, apie tai, kad cigarečių dūmai ir juose esančios kancerogeninės medžiagos kenkia plaučiams, kraujagyslėms ar širdžiai, statistika, kiek žmonių nuo rūkymo miršta kas valandą ar minutę ir taip toliau - tai šaudymas iš patrankų į žvirblius, - maloniai šypsodamasis pareiškė Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikos docentas Jonas Šošas. - Kažin ar tie skaičiai ir procentai užkietėjusius rūkalius gali paveikti...
Juk kiekvienas rūkantysis, anot docento, lengvai suras pavyzdžių, kaip rūkydami ir dar gerdami jo seneliai ar proseneliai nugyveno gražų amželį ir - nieko, o va "nei gėręs, nei rūkęs, nei pas mergas ėjęs" kaimynas iškeliavo pas Abraomą nesulaukęs nė penkiasdešimties... Arba kad ir istorinis veikėjas Čerčilis - papsėjo labai dažnai, o sulaukė šimto metų... Taip esą nutinka todėl, kad ne visi žmonės vienodi, ne visi organizmai vienodai atsparūs kenksmingoms medžiagoms... Mat atsparumas ligoms - tai ne tik uolus rūpinimasis savimi, sveikas gyvenimo būdas, bet ir genų nuopelnas...
Docento nuomone, suaugusių ar juo labiau pagyvenusių rūkalių jokie moralai ir įspėjimai neveiks, kol jie patys tvirtai neapsispręs mesti rūkyti. O va jaunimui, paaugliams esą reikėtų nuolat ir suprantamai aiškinti, kodėl neverta pradėti rūkyti. Organizmas, anot docento, bręsta maždaug iki 30 metų. O kol jis bręsta, auga, visiems be išimties organams ypač kenkia viskas, kas į organizmą patenka nuodinga. Pavyzdžiui, rūkant nusvilinami kvėpavimo takus dengiantys apsauginiai plaukeliai ir visas "brudas" nevaržomai (tie plaukeliai kurį laiką stabdė!) prasiskverbia į plaučius. Vaiko plaučiai ir taip dar nepakankamai subrendę, o kancerogenai tą brendimą, augimą tik dar labiau apsunkina. O jei dar ir genai paveldėti neatsparūs - viskas, labiau sau pakenkti neįmanoma!
Pasak J. Šošo, prie jo namų Žaliakalnyje dažnai susiburia vienos prestižinės miesto vidurinės mokyklos moksleivių grupelės. Ko? Ogi "pačiulpti soskės". Tiesa, dažniausiai tik įtraukia į burną ir pučia dūmus atgal. Ir vaikinukai, ir panelės. Docento žodžiais, tai "nerūkantys rūkaliai". Tokius paauglių "žaidimus" docentas sakė suprantąs tik kaip bandymą neišsiskirti iš draugų, nenorą pasirodyti atsilikusiais nuo gyvenimo. Taip pamažu ir priprantama, cigaretės tampa tarsi lengvu narkotiku. Nors, kaip mano gydytojas, tai greičiau ne priklausomybė, o įpročio jėga (išsivysto "rankos-burnos" įprotis) bei čiulpimo refleksas (reguliariai užeina nenumaldomas noras ką nors pačiulpti). O tokių įpročių, pasirodo, ne taip lengva atsikratyti.
Docentas Jonas Šošas prisipažįsta su cigarete draugauti pradėjęs sulaukęs trisdešimties metų (dabar jam, kaip pats sakosi, per penkiasdešimt). O ar daug kasdien surūko?
- Pakelio per dieną nesutraukiu, - mįslingai paaiškina. - O kitados - neužtekdavo!
Kadaise, kad ir kaip stengėsi sumažinti cigarečių "dienos normą", neišėjo. Anot J. Šošo, įgriso tuščiai gaišti laiką dirsčiojant į laikrodį, kada pagaliau ateis ta maloningoji valandėlė. Gydytojas nusispjovė į visus grafikus ir... laikui bėgant noras rūkyti sumažėjo savaime.
Taip, gydytojas puikiai žino, jog rūkaliams gresia širdies ir kraujagyslių ligos, plaučių vėžys, lėtinė obstrukcinė plaučių liga ir kitokie negalavimai, tačiau kol kas, sakė, sveikata skųstis negalįs. Kita vertus, anot pašnekovo, kai jau "išlįs" su ilgamečiu rūkymu susijusios diagnozės, bus "šaukštai po pietų". Antai vienas garsus klinikų chirurgas esą rūkė iki penkiasdešimties metų - kol išgirdo liūdną naujieną. Iškart metė, nors, teisybė, dar kurį laiką nepraleisdavo progos pasisukioti tarp rūkančiųjų. Paskui buvo atsisakyta ir to, bet liga vis tiek greitai pasiglemžė...
Rūkyti, anot docento, neapsimoka ne tik dėl grėsmės sveikatai, bet ir dėl to, jog cigaretės dabar nemažai kainuoja. Jis sakė su kolegomis paskaičiavęs, jog už rūkalams per mėnesį išleistus pinigus būtų galima tokiam pat laikotarpiui nusipirkti kuro! Be to, rūkydamas esą nieko nedirbi - o tai jau nenaudinga ekonomiškai. Ir dar viena nenuneigiama cigarečių blogybė - burnoje nenuslopstantis prastas pojūtis. Na, lyg būtų arklių pri...
O ar prisimena docentas "pirmąjį kartą"? Kada tai buvo? Ir kaip čia atsitiko, jog tabako žalą puikiai suvokiantis gydytojas stvėrėsi cigaretės?
- Buvau dar vaikas, kai kažkur radau ar pasivogiau papirosą, - juokdamasis prisiminė J. Šošas. - Kartu su kitais kiemo vaikais pasislėpėm kažkokiose patalpose ir užpešiau... O viešpatie, kaip buvo bloga! Net apsivėmiau! Nuo to laiko į cigaretes ir pažiūrėti nenorėjau...
O vėliau, jau baigus medicinos institutą Kaune ir tęsiant aspirantūros studijas Kijeve, įvyko neįtikėtinas dalykas. Jaunas gydytojas niekaip neįstengė parašyti vadovui tinkamo baigiamojo darbo. Tai tas negerai, tai tas. Jaunuolis puolė į paniką, nežinojo, ko griebtis - kitą dieną buvo paskutinis atsiskaitymo terminas. Staiga jauno daktariuko žvilgsnis stabtelėjo į ant spintutės padėtą bulgariškų cigarečių pakelį (tai buvo "kambarioko" rūkalai). J. Šošas vieną cigaretę išsitraukė ir prisidegė... Ir ką jūs pasakysite - nors galva staiga ėmė suktis ("lyg gerą šimtą gramų alkoholio vienu ypu būčiau išmaukęs"), po kelių akimirkų smegenų pusrutuliuose taip viskas "susistygavo", tiek daug gimė gerų idėjų, jog aspirantas vos spėjo jas guldyti ant popieriaus lapo! O pataisytą darbą kitądien perskaitęs, profesorius esą net nustebo - kaip gerai parašyta, va to, girdi, ir laukęs! Kaip dabar docentas juokauja, gal anuomet tokios pat mintys būtų "užplaukusios" ir be dūmo, bet tada atrodė, kad tai - tik cigarečių nuopelnas... Nuo tol jei tik kas, gydytojas J. Šošas tuoj ir griebdavosi galvai "pamačinančios" cigaretės...
O ar docentas galėtų iškęsti nerūkęs ilgesnį laiką?
- Be abejo! - tvirtai pareiškia J. Šošas. - Niekada nerūkau mašinoje - galiu iki Palangos nuvažiuoti nė vienos cigaretės nesutraukęs! Jei kompanijoje niekas nerūko - ir aš cigarečių atsisakau. Nesikeliu kaip kai kurie rūkaliai naktį, nelakstau kaip kai kurie chirurgai į koridorių, įpusėjęs operaciją...
Nepaisant stiprios valios, docentas kiek sutrinka pasiteiravus, ar niekada nesusimąstęs apie tai, jog reikėtų atsikratyti šio žalingo įpročio.
- Mesti rūkyti? - perklausia ir valandėlei susimąsto. - Nežinau, nežinau... Tokia mintis dar nebuvo atėjusi į galvą...
Nors, galop prasitaria, jau "turbūt greitai ateis"... O visų geriausia, anot docento, išvis nepradėti rūkyti...
