Gyveno kartą...
...Čia gėrė karalius
iš drumsto klano,
Ten prie kelio
užburtas ąžuolas augo...
Kaip norėčiau aš,
Dieve mano,
Tavo pasakos amžių išsaugot!
Už mažiausią tavo raukšlę
Atiduosiu nors tuziną
savo metų
Ir laimingas
iškėlęs žvilgančią plikę,
Vaikštinėju prospektais -
lai mato!
Bėgiosiu lenktynių, -
karsčiaus į liepas lyg vaikiščias.
Ant asfalto
paparčio žiedą atrasiva.
Aš kvatosiu, net šoksiu...
o šaligatviai aikčios:
- Pažiūrėkite, žmonės,
į ieną asilą...
Ką daryti
jei būna kartais tamsu,
Nors saulės zuikius žemėje ridinėja.
Jau,
turbūt,
toksai likimas visų -
Vis mažiau
giedrų dienų
rudenėjant...
bet jei aš debesis,
kai žinok,
netyčia
užslinkau,
tavo rytojui vos įdienojus.
Visą dieną
iš apmaudo
lyčiau ir lyčiau,
Savo kaltę
vėlai sužinojęs...
...Ir gyveno laimingi...
Įkinkytas į žagrę
stebuklų žirgas.
Deda tašką po taško
musės
ant švitriojo kardo.
Kvailutienė,
papusčiusi žalvario žirkles,
Kliošo kelnes
iš skraidančio kilimo
karpo...
Ąžuolo skrynioj,
po senais sijonais,
Išaugtinės, mergautinės
guli
svajonės...
...Rytą - bučiukas.
Pataiso kaklaryšį...
- Žirnikėli!
Tu vis nemadingai pariši!..
Žiūrėk,
Sugrįžk laiku
Ir blaivutis!
Eisim abu
pas Žmogėdras
karvutės...
...Ir gyvena laimingi.
Žvakes užsižibinę,
Susiglaudę
klausysis
menėj prie židinio,
Kaip kitas Kvailys jau
slibiną kauna,
Kaip kitas
šuoliuoja
į stiklo kalną...
Ir gal
vasaros aušrai
už lango išaušus,
Kai ugniakure
miršta
paskutinės žaltvykslės,
Jie nuoširdžiai juoksis iš
Pasakoriaus įkaušusio:
Geras žmogus,
bet, deja,
nevykėlis...
