- Viešpatie brangus! Maniau, kad koks vyras, o čia visai dar vaikas... Jam tik baltuose patalėliuose, ant minkštos pagalvėlės miegoti. Vargšelis - ar jis tėvų neturi? Kur jo namai? Kaip jis čia tamsoje nebijo? - iš nuostabos aikčiojo marijampolietė pensininkė Onutė, ankstų rytą atėjusi į darbą vienoje miesto centre esančioje įstaigoje ir atrakintų pagalbinių patalpų (rūsio) laiptinėje, prie pat slenksčio, aptikusi skuduruosna įsikuitusį šviesiaplaukį berniuką.
Pažadinus vaiką paaiškėjo, kad tai netolimo Uosupio kaimo gyventojas Ignas (tik 10 m.!), nuolat bėginėjantis iš namų ir tetrokštantis gyventi tik gatvėje.
Vaiko tiesa
Pulkelio žiniasklaidos atstovų dėmesį tą ankstų rytą patraukęs mažametis dar gulėdamas pasisakė savo vardą ir pavardę, kaimą, mokyklą ir nuoširdžiai paprašė leidžiamas dar pamiegoti. Vėliau Vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojai, atpažinę mažąjį benamį, patvirtino, kad dešimtmetis nemelavo - rimtų problemų Ignas kelia jau nuo kovo mėnesio. VTAS apie berniuką sukaupta medžiaga byloja, kad pavasarį jis pradėjo nelankyti mokyklos (mokėsi trečioje klasėje), nenakvoti namuose. VTAS darbuotojai nustebo, kad jų pagalbos dėl mažojo bėglio paprašė ne vaikelio motina Laima (40 m.), o Skaisčiūnų mokyklos pedagogai. Ne vieną kartą nuoširdžiai kalbinamas Ignas, paklaustas, kodėl nenori gyventi kartu su mama, sakė esąs nuolat mušamas, stumdomas, verčiamas prižiūrėti tris (beveik vienerių, trejų ir penkerių metų) sesutes.
Anot Igno, jo motina, pastaraisiais metais gyvenanti su sugyventiniu Rolandu, visų trijų sesučių tėvu, dažnai girtauja, o išgėrusi nuolat randa įvairiausių priekabių ir sūnų muša. Nespjauna į stiklelį ir vadinamasis patėvis. Jis išvažiuoja darbuotis visai savaitei, užtat Igno motina esą skaičiuoja visas sūnaus nuodėmes ir nuolat gąsdina, kad šeštadienį į namus sugrįžęs Rolandas "atsiskaitys už viską". Berniukas susigraudinęs pasakojo, kaip visai neseniai motina laikė jį pasiguldžiusi, o jos sugyventinis be gailesčio daužė gumine žarna.
- Mane mušdavo ir blaivūs, ir girti, - skundėsi Ignas. - Sesių jie neliečia. Namuose visada trūksta valgyti, nes gautus pinigus tėvai prageria.
Motinos tiesa
Aplankyta Laima, išgirdusi, kuo ją kaltina dešimtmetis sūnus, ir graudindamasi, ir pykdama kratė galvą ir tikino, kad Ignas esąs "baisus melagis", fantazuotojas. Moteris neslėpė - kartais išgerianti, tačiau vaikai jai esą pirmoje vietoje: pavalgę, aprengti. Pasiteiravus apie smurtą prieš sūnų, Laima kategoriškai paneigė Igno faktus - tepasakė, kad "už dyką tai jis tikrai negauna". O esą už blogus darbelius tai kuris gi vaikas negauna - juk kai kuriems protas į galvą tik per užpakalį pareinąs...
Laima guodėsi, kad gyvenimas jai nenusisekė. Kurį laiką pagyvenusi su žiauriu sutuoktiniu, Igno tėvu, moteris išsiskyrė. Jai buvo nelengva vienai auginti Igną ir šešeriais metais už jį vyresnį pirmagimį Edgarą. Labai padėjo kitame kaime gyvenanti Laimos mama, vaikų močiutė. Šiuo metu senelė yra nestiprios sveikatos, todėl gyvena su jai padedančiu Edgaru, o du nuolat po akimis besisukinėjantys anūkai jai esą būtų per sunku. Tokia Laimos filosofija. Tai pasakiusi moteris kiek sutriko, tarsi pagavusi svarbią mintį, atsakančią į klausimą, kodėl Ignas nemyli namų. Esą vaikas greičiausiai nepriprato nei prie močiutės namų, kuriuose dažnai būdavo kūdikystėje, nei prie motinos pastogės, kurioje, pradėjus kasdienybę su kitu vyru, viena po kitos pasipylė trys mažylės.
- Ignas privalo prižiūrėti seses, nes man tai reikia daržus sutvarkyti, namus apžiūrėti, - teisinosi Laima. - Dabar, kai jo namuose nebūna, dvi mažesniąsias prižiūri penkiametė Aistė. O ką man daryti?
"Galėčiau tik pririštą laikyti"
Nuo kovo mėnesio iš namų pradėjęs bėgti Ignas vėsiomis pavasario naktimis, anot paties, miegodavo savo ir gretimo kaimų kluonuose, tvartuose. Vaiko patalas būdavo šienas. Po pirmųjų signalų apie tokią mažylio kasdienybę VTAS darbuotojai įkurdino bėgliuką Marijampolėje, laikinosios globos namuose "Šaltinėlis". Buvo manyta, kad berniukas ras bendrą kalbą su čia dirbančiomis vienuolėmis bei čia gyvenančiais panašaus likimo draugais ir "Šaltinėlyje" pagyvens tol, kol pavyks išaiškinti ir pašalinti priežastis, genančias vaiką iš namų. Tačiau Ignui nė kiek nerūpėjo suaugusiųjų planai: kartą sėdęs ant sesers Janinos (taip vadinamos šioje globos įstaigoje dirbančios vienuolės) dviračio bėgliukas nurūko tik jam žinoma kryptimi! Netrukus Ignas vėl buvo užkluptas valkataujantis ir nuvežtas į Kauno nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centrą. Vadinamajame vaikų kalėjime Ignas praleido apie porą savaičių. Atrodė, kad berniukas suprato, jog pati šilčiausia yra namų pastogė. VTAS darbuotojo parvežamas iš Kauno Ignas pasiprašė grąžinamas ne pas mamą, o pas močiutę. Prižadėjo daugiau niekur nebėgti, neskaudinti artimųjų ir nakvoti namuose. Deja, tai buvo tik pažadai.
- Parvežtą iš Kauno Igną aplankiau pas savo mamą, - ašarodama pasakojo Laima, beje, nežinanti sūnaus, trečioko, mokytojos pavardės, neturinti jokios Igno nuotraukos. - Abu susitarėme, kad keliausime į namus. Bene šešis kilometrus specialiai ėjome pėsti į savo kaimą, kad turėtume kuo daugiau laiko ramiai pasikalbėti dviese. Atrodė, kad Ignas viską supratęs, gailisi. Namuose aš klaupiausi prieš jį ir prašiau, kad manęs daugiau nekankintų, sakiau, kaip jis man reikalingas, kaip aš jį myliu. Praėjo viena naktis - Ignas vėl pabėgo! Betgi niekas jo nemušė, niekas negąsdino, nebarė. Man jį policija parveža, o rytą jis prapuola išėjęs tik į tualetą. Ką man daryti? Galėčiau tik kaip šunį pririšti kambaryje ar lauke, šalia padėti valgyti - gal tada turėčiau sūnų namuose?
Laimos teigimu, Igną "iš kelio išvedė" augesni draugai, jau patyrę vagysčių, nakvynių šiukšlynuose skonį. Moteriai atrodo, kad vyresnieji dešimtmetį Igną išnaudoja - ragina ką nors nugvelbti, prašyti išmaldos. Laima neslėpė: jai baisiausia, jeigu valkataudamas sūnus patektų į uostytojų, narkomanų ar iškrypėlių kompaniją. Motina žino, kad dešimtmetis jau ne pirmi mėnesiai rūko.
- Aš jo neapimu - padėkite man, - nevilties apimta graudinosi Laima, negalinti suprasti, kodėl Ignui nemieli namai, nusiteikusi, kad dėl šio sūnaus jos laukia ilgi metai kančios ir sielvarto.
Pasuoja ir specialistai
Aplinkiniuose kaimuose Laimos problemos žinomos jau seniai. Moteris kaltinama dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros. Kaimiečiai stebėjosi, kad Laimos pirmagimis Edgaras, dabar šešiolikmetis, anksti pradėjo išgėrinėti, o Ignas svetimų pastogių nakvynėms pradėjo ieškotis nuo aštuonerių. Žmonėms šiurpu, kad prie judraus kelio gyvenanti Laimos šeima gali sulaukti tragedijos: pravažiuojančių mašinų vairuotojai dažnai priversti sustoti ir nuo kelio nuvesti vos rėpliojančias Laimos mažyles, mėgstančias neatsargiai žaisti pakelėje ir lakstyti per kelią. Dėl visų šių problemų moters pastogė aplinkiniuose kaimuose vadinama "juodu namu" - taip pravardžiuojami ir namo gyventojai.
- Sunku suvokti, kad motina neapima dešimtmečio vaiko, - stebėjosi vaikų taip pat turintys užkalbinti kaimiečiai. - Bandė drausminti mušdami - pamatė, kad nėra jokios naudos, tai reikėjo ir nustoti, ieškoti kitokių auklėjimo būdų. O gal tas Ignas ligonis? Gal jam medikų pagalbos reikia, jeigu mieliau miegoti šiukšlynuose nei namuose? Kita vertus, tie namai dvasiškai šalti, jeigu vaikas iš jų bėga.
Išeities, kaip paveikti ir kur įkurdinti Igną, kad jis nenorėtų grįžti į gatvę, prisipažino nebematantys ir VTAS darbuotojai. Anot jų, sugautas ir globos įstaigoje įkurdintas vaikas vis tiek iš jos pabėgs nutaikęs progą. Esą gerai tik tai, kad nors vieną dieną skaniai pavalgys, išsimaudys, ramiai išsimiegos. Kaip sakė Marijampolės VTAS vadovė Nijolė Popierienė, pati dar kartą gatvėje pakalbėjusi su Ignu ir nuvežusi jį į "Šaltinėlį", vaikas nieko nenori - nei mamos, nei močiutės, nei sesučių, nei vyresniojo brolio, nei kokių nors globėjų. Igno vienintelis noras - netrukdyti jam gyventi gatvėje! Dešimtmečiui nebaisu miegoti rūsiuose, tvartuose, statybose. Ignas nesibaimina ir vyresnių gatvės valkatų - bendrauja ir su paaugliais, ir su jau suaugusiais benamiais. Berniukas pajuto savaip suvokiamos laisvės skonį ir nebesivilioja nei krepšinio kamuoliu, nei bendraamžių žaidžiamomis slėpynėmis.
- Gatvės fabrikas sparčiai gamina naują valkatų, elgetų, asocialių asmenų kartą, potencialius kalėjimo duonos valgytojus, prieš kuriuos, pasirodo, visiškai bejėgės valdiškos institucijos, pedagogai, specialistai - nieko verta ir motinos meilė. Ko norėti - gyvename kapitalizme... - ironiškai kalbėjo marijampolietė verslininkė Laima, gatvės vaikams neretai ištiesianti šilto maisto lėkštę.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Rūsio skudurų migis dešimtmečiui mielesnis už motinos klojamą lovą
- Laima Juknelienė neslepia: didesnio jos dėmesio reikalauja mažosios dukrelės, kurioms Ignas, taip pat mažametis, neretai būdavo auklė
(nuotraukas žadėjo išsiųsti apie 9-9.30 val.)
