Visi senukai Vietname žino, kad jų šalis laikosi ant drakono, kuris gyvena po žeme, nugaros. Kai drakonas pajuda, būna potvyniai ir kitokios nelaimės, apie kurias mes beveik nežinome. Kaip nieko nežinome ir apie paskutinį Rytų valdytoją Ho Ši Miną. Tikriausiai jam tiktų taisyklė: geriausias caras yra tas, kurio nematome. Gi šalis, iš kurios irgi nėra blogų naujienų, ima traukti turistus, todėl jų Vietname vis daugiau ir daugiau. Be to, čia viskas pigu. Jei įstengėte nusipirkti lėktuvo bilietą ir atskristi į Ho ši Miną (buvusį Saigoną) ar Hanojų - tai pragyvenimui daug neišleisite.
Patiekalai gurmanams
Didžiuosiuose miestuose iki šiol dar stovi ir priima svečius daugiau kaip prieš 100 metų pastatyti prancūzų viešbučiai. Ir viešbučių tradicijos dar išlikusios prancūziškos. Dominuoja kolonijinis stilius. Tačiau prancūzų kalbą jau išstumia anglų. Tik į moteris kartais kreipiamasi "madam", o vyrus užsieniečius visi šaukia: "ser". Hanojaus radijas kiekvieną dieną dar skiria 15 minučių, norintiems išmokti prancūzų kalbą, tačiau tas pats radijas moko ir japonų, anglų, rusų, kiniečių bei vokiečių kalbų. Galbūt daugiausia tas šimtametis kolonijinis prancūzų valdymas išliko virtuvėje.
Vietnamiečiai valgo viską. Šunis taip pat. Turguje gali išvysti tokį vaizdą: prekystalio kairėje, uždarame aptvare, loja šunys, dešinėje - jau išdarinėti jų draugai, o viduryje - išvirta šuniena. Prekybinio kiosko šeimininkas (jis ir skūralupys, ir virėjas) primygtinai siūlo paragauti. Sako - skanu, bet sunku praryti tokį maistą ne tik dėl to, kad jis mums neįprastas, bet dar ir dėl gyvų šunelių žvilgsnių. Beje, šeimininko krūtinę puošia medaliai. Senis aiškina, kad tai, aišku, ne už šunų, o už amerikiečių naikinimą. "Pirmą medalį gavau už pirmą nušautą amerikietį, antrą - už antrą, štai šitą - už trečią, - rodo buvęs karys. - Po penktojo medaliai pulke baigėsi, bet aš ir toliau šaudžiau amerikiečius".
Rytų šalių virtuvės skirtingos. Korėjiečiai irgi suvalgo viską, kas juda. Kiniečių virtuvė skirta apsirijėliams, japonų - asketams, o vietnamiečių patiekalai - gurmanams. Jie pritaikyti prancūzų skoniui. Prancūzai vietnamiečius išmokė valgyti ne iš vienos didelės lėkštės ar dubens, bet įsidėti gabaliuką į savo lėkštutę, pasigėrėti, po to pamerkti į padažą ir - į burną. Patiekalų ant stalo turi būti daug. Būtina krabų sriuba - ja ir prasideda valgymas. Pabaigoje desertas - apelsinai, mango, kitokie vaisiai.
Skaniausiai krevetes ruošia Danango miesto restoranuose, o skaniausios kobros - Hanojuje. Man paaiškino, kad kobrą pirmiausia reikia išerzinti, kad kraujas subėgtų į galvą. Po to kraujas maišomas su ryžių degtine ir geriamas. Garbingiausiam svečiui į stiklinę įmetama kobros širdis. Sako, kad toks gėrimas ne tik stiprina potenciją, bet padeda būti ir intelektualesniam. Gyvatės odą kepa, o mėsą sukapoja gabaliukais, maišo su prieskoniais ir pateikia su ti-mi gėlės lapeliais. Tie lapeliai vyrui ne mažiau naudingi kaip ir kobros mėsa.
Papietauti pigiose gatvės valgyklose galima maždaug už 8 litus, o ir brangiame restorane daugiau 100 litų neišleisi. Tai kartu su gėrimu. Geriausia užsisakyti ryžių degtinės "Liu Moč" taurelę. Už ją skaidresnė tik "Budos sąžinė". "Čuk sek chua" - "Į sveikatą!".
Guliverį nugalėjo nykštukai
Šiemet Vietnamas šventė 30 metų, kai baigėsi karas su Amerika. Aukų tame kare buvo daug: 56 555 amerikiečiai žuvo, o 303 654 buvo sužeisti. Vietnamiečių žuvo gerokai daugiau nei milijonas, tačiau patys amerikiečiai pripažino, kad šiuo metu Vietnamo armija, kurioje vos ne milijonas kariškių, pati kovingiausia Azijoje. Beveik 80 proc. ginkluotės rusiška, o armijos dvasia - vietnamietiška, užgrūdinta kovose su Japonija, Prancūzija, JAV, Kinija, Kambodža.
Paskutinis karas Vietname prasidėjo 1956 metais. Iš pradžių tai buvo pilietinis karas tarp komunistinio Šiaurės ir nacionalistinio Pietų Vietnamo. Po to savo trigrašį įkišo JAV, Kinija ir Sovietų Sąjunga. Amerikiečiams tai buvo neįprastas karas. Čia susitiko Rytai ir Vakarai. Gigantą Guliverį apspito nykštukai ir nugalėjo. Amerikiečiai nesuprato, su kuo jie kovoja. Vietnamiečiai juos puldavo žaibiškai, iš pasalų. Partizanai išdygdavo iš po žemių ir vėl ten dingdavo. Ir tai nebuvo jokia mistika: vietnamiečiai išsikasė tunelius, gyveno po žeme. Į 80 cm pločio ir 120 cm aukščio tunelius amerikiečiai neįlįsdavo - suleisdavo tik specialiai treniruotus šunis, bet ir šiuos vietnamiečiai apgaudavo. Amerikiečiai vietnamiečius nuodijo chemikalais, degino napalmu, sprogdino ir žiauriai kankino, bet karo nelaimėjo. Šiandien žaizdos jau užgijo, ir turistai iš JAV čia taip pat laukiami kaip ir iš kitų šalių. Vietnamiečiai, kaip tikri nugalėtojai, yra ramūs ir nekerštingi.
Šalyje nusikalstamumas nedidelis. Galima gerti ryžių degtinę ir drąsiai vaikščioti gatvėmis - niekas neužkabins. Vagišių pasitaiko tik didmiesčiuose. Narkotikų irgi nelabai gausite, nes čia už jų auginimą ar pardavinėjimą baudžiama mirties bausme.
Vietnamiečiai gerbia užsieniečius dar ir dėl to, kad kiekvienas atvykėlis yra potencialus pirkėjas. O patys vietnamiečiai - visi kaip vienas - pardavėjai. Gatvėj, turguj už mažiausią smulkmeną prašo dolerį. Bet už dolerį gali nusipirkti ir visai neblogą prekę. Rikša už 1-3 dolerius siūlo ekskursiją pas merginas.
Visa šalis - didelė parduotuvė
Vietnamietės moterys perkamos panašiai kaip ir lietuvaitės ar rusės, tačiau seksas čia nepasiekęs tokio lygio kaip Tailande. Jei Vietnamo virtuvę galima palyginti su aukšto lygio pilotažu, tai prostitucija čia labai standartinė. Tiesa, vietnamietės neįsižeidžia, išgirdusios ir labiausiai nepadorius pasiūlymus, bet tas nuolankumas yra kaip profesionalaus pardavėjo mandagumas.
Patys egzotiškiausi Vietname - vietnamiečiai: linksmi pulkininkai ant motorolerių, grakščios merginos plačiomis šilkinėmis kelnėmis ir palaidinukėmis, žvejai - panašiose į lėkštes apvaliose valtyse. Turgus Hanojuje įdomesnis už bet kurį muziejų. Ant žemės sėdi į beždžiones panašios senutės juodomis kelnėmis ir smailiomis skrybėlėmis. Jaunos gražuolės varžosi tarpusavyje, kuri kurią perrėks ir privilios prie savo prekystalio žioplinėjantį suvenyrų mėgėją, kad nupirktų akmeninį Budą ar butelį su spirite užkonservuota kobra. Valtininkės kviečia į savo laivus. Vietname visus laivus - ir didžiules jachtas, ir kreiserius - valdo pagyvenę damos. Vyrams likę tik žvejų "lėkštės".
Penktą ryto pliaže, netoli viešbučio, jau verda gyvenimas: jaunos merginos pliuškenasi bangose, linksmai juokaudami senukai užkasa vienas kitą smėliu, karate mėgėjai spardo kojomis palmių kamienus. Dieną karšta, tad visur gyvenimas sustoja, o šeštą vakaro prasideda naktinis gyvenimas. Sutarška motorolerių varikliai, skamba rikšų varpeliai, nors ir retai, suūžia autobusai. Vienintelė eismo taisyklė, kurios laikosi visi - tai nuolat spausti signalą. Ant vieno motorolerio gali sulipti visa šeima: tėvas už vairo, o jam ant kelių vaikas. Įsikibusi į vyrą sėdi jo moteris, o tarp jų dar vienas vaikas. Šviesoforų gatvėse beveik nėra, o judėjimas visomis kryptimis nenutrūksta nė minutei. Užsieniečiui pereiti gatvę - didžiulė problema. Reikia atsiminti tokią nerašytą taisyklę: einant per gatvę reikia žiūrėti ne į atvažiuojantį transportą, bet į kitą pusę. Nusisukate ir ramiai einate. Jūsų nesuvėžins, bet apvažiuos.
Naktį - vėl ramybė. Iki penkių ryto jokio triukšmo, jokių prekybininkų.
Buda ir Ho Ši Minas - draugai
Kažkada Vietname žmonės gyveno skurdžiai. Šiandien Vietnamas - tai dar vienas ekonominis azijietiškas tigras. "Vietnamietiška revoliucija" nenuvertė jokio imperatoriaus ar religijos. Iš pradžių vietnamiečiai susitarė su amerikiečiais ir išvarė prancūzus. Po to susitarė su kiniečiais bei rusais ir išvarė amerikiečius. Galų gale rusus užsiundė ant kiniečių. Žodžiu, drakonas ir liko drakonu. Nors vienu metu jis buvo ir socialistinis, tačiau religijos neišsižadėjo. Vos ne kas trečias pastatas - budistų šventykla, kuri papuošta raudona valstybine vėliava. Tai reiškia, kad šventykla lyg ir valstybinė įmonė. Kitiems gal ir keista, bet budistinė religija ir komunistinė ideologija Vietname visais laikais gyveno taikoje. Budistų šventyklose, vienuolynuose šalia Budos ir Ho Ši Mino portretai. Kaip visų kovų įkvėpėjo. Per šventes pionieriai, pasipuošę raudonais kaklaryšiais, žygiuoja į šventyklas ir organizuotai prie dievų kojų padeda rūkstančias aromatines lazdeles.
Salos ir kalnai
Turistai į Vietnamą važiuoja ne tik apsipirkti ar pavalgyti, juos traukia šiltas klimatas, egzotinės kelionės po šalį. 160 kilometrų į šiaurę nuo Hanojaus gamtos stebuklas - Halongo įlanka su 1 500 kalvotų salų. Tai UNESCO saugomas gamtos paminklas. Įlankos atsiradimas irgi susietas su drakonu. Pagal legendą šitas šventas žvėris nusileido nuo kalno į jūrą nusimaudyti ir ėmė smarkiai daužyti uodegą į žemę. Taip ir atsirado salų salelių labirintas. Kai kurios viena nuo kitos nutolusios tiek, kad per tarpelį vos gali praplaukti nedidelis laivelis. Ilgą laiką tame krašte viešpatavo ramybė, kol pateko į turizmo verslininkų akiratį. Dabar ramus kraštas virsta vos ne pačiu triukšmingiausiu: statomi penkių žvaigždučių viešbučiai, delfinariumai, gastronominiai kaimai. O nuo salos iki salos siuva pilnos turistų laivelių flotilės. Jie perka žuvį iš čia pat žvejojančių ir ant denio kepa krabus ar krevetes.
Verta taip pat aplankyti dar prancūzų pastatytą kalnų kurortą - Sapa. Kurortas įsikūręs 1 650 metrų aukštyje. Iš čia matosi ir aukščiausia Vietnamo viršukalnė - Fansipanas (3 143 m.)
Naudingi patarimai
Viena para viešbutyje kainuoja nuo 20 (vienos žvaigždutės) iki 600 (penkių žvaigždučių) litų. Valanda pasivažinėti su rikša kainuoja iki 6 litų, su motoroleriu - iki 20 litų. Taksi iš aerouosto iki Hanojaus centro - 60 litų, mikroautobusu - 9 litai. Vidutiniškai pietūs 8-10 patiekalų nuo 12 iki 24 litų, vakarienė - iki 100 litų. Vietinių gėrimų butelis - nuo 2 litų, importinių - nuo 40 litų. Sekso paslaugos - apie 60 litų, masažas - nuo 30 iki 75 litų. Pats geriausias valiutų kursas - juvelyrinėse parduotuvėse.
