Remigijus RAINYS
Jei gyvulėliai ir paukšteliai Kūčių naktį iš tiesų prabyla žmogaus balsu, tai Antano Sakalausko (62 m.) sodyboje šventines giesmes turėtų giedoti galingas choras, mat ūkininkas laiko šešiolika avių, dvi ožkas, arklį, kelias kiaules, tris jautukus ir daugybę vištų bei gaidžių. Pasvalio rajono Kirkiliškių kaime teliko dvi sodybos. Vienoje jų su žmona Albina gyvena ponas Antanas, dalindamasis jau gerokai apirusį ir žemėn smengantį būstą su savo sparnuotaisiais augintiniais. Vištelės šeimininkams dažnai šviežią kiaušinį sudeda tiesiog ant pusryčių stalo, o štai keturkojai, naktį šiaip ne taip praleidę ankštame tvarte, ištisas dienas, ar lyja, ar sninga, praleidžia lauke. Avelės, kurių būriui išdidžiai vadovauja viena iš ožkų, maisto susiranda prasikapsčiusios sniegą, o jautukai, laukdami kol šeimininkas jiems pames glėbelį šieno, liūdnai lyžčioja lovyje užšalusį ledą. Visi trys šiųmetinukai jau spėjo apželti ilgais gaurais, saugančiais nuo šalčio.
Deja, tokių gaurų neturi "Akistatos" korespondentai, kurių šnekusis sodybos šeimininkas į vidų vis nekvietė, daugiau nei valandą vedžiojo po savo valdas lyg Ivanas Susaninas Napoleono kareivius, nepamiršdamas parodyti nei šalia namų šiuo metu užšalusios pelkės, kurioje pilna kiaunių ir laputaičių, besigviešiančių Antano vištų, pėdsakų, nei savaime pelkėje išvirtusių medžių, kuriuos telieka supjaustyti ir malkos - "gatavos", nei senoviškos pirties, kuri, anot A. Sakalausko, iškūrenama ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Vasarą sodybos gyventojus kamuoja spiečiai pelkėse besiveisiančių uodų, o štai rudeniop aplinkui augančiuose krūmynuose gausiai pridygsta grybų.
Palygintas su Kalėdų Seneliu Antanas patenkintas šypteli į apšalusią egzotišką barzdą ir tuoj pat atkerta, kad dovanų nešioti nebūtų kam, mat jiedu su žmona vaikų nesusilaukė, o ir vienintelių kaimynų vaikai laukia nesulaukia tik vasaromis atvežamų anūkų. A. Sakalauskas sako, kad Albiną, kuri sutiko su juo gyventi tokioje nuošalioje sodyboje sutiko tik tada, kai jau buvo persiritęs per keturiasdešimtmetį, todėl apie vaikus galvoti jau buvę vėlu. Nors sovietų valdžios metais buvo nuolat kartojama, jog "komunizmas - tai Tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija", elektros linija į jo sodybą nebuvo nutiesta - taip norėta priversti nenuolaidųjį pelkių gyventoją palikti savo gerą ir kraustytis į pagrindinę gyvenvietę. Antanas mano, kad tik dėl to anuometiniai kolūkio vadovai, dabar jau išvertę kailius ir tapę ultrapatriotais, jo nepasiėmė į "Baltijos kelią", paliko sandėlyje prižiūrėti, kaip pilami grūdai. Elektrą atvedė jau V. Landsbergio valdymo laikotarpiu, kai pastatė naują pastotę. Atsiskyrėlio gyvenimas turi daug pranašumų, tačiau per žiemos speigus labai nemalonu dviračiu minti tris kilometrus iki artimiausios parduotuvės, mat duonkepei krosniai jau reikalingas kapitalinis remontas, o ir pats duonos kepimas - pernelyg varginantis darbas. Kaip ir alaus darymas, nors Antanas, tikras pasvališkis, dar nepamiršo, kaip padaryti gerą, jau po pirmos stiklinaitės skruostus užkaitinantį alų. O ir su kuo tą alutį begurkšnoti, jei visi buvę kaimynai, atsiėmę aplink plytinčias tėvų žemes (kas po trisdešimt, kas ir po daugiau hektarų) jos nedirba ir išvis akių beveik nerodo. Naminė šiuose kraštuose nepopuliari, todėl Antanas iš tos pačios parduotuvės retkarčiais parsiveža butelaitį valstybinės. A. Sakalausko tėvas turėjo 18 hektarų, kuriuos po lygiai pasidalijo trys broliai, tačiau ją dirba tik Antanas - savo reikmėms susiaria mažne tris hektarus. Šieno gausiai bandai barzdočius prisiruošia įkinkęs savo ir iš kaimyno pasiskolintus arklius į žoliapjovę.
Vieną kitą avelę per metus Antanas pasipjauna ir savo reikmėms, tačiau tuomet tenka mėsą skubiai suvalgyti, mat, pasak šeimininko, aviena netinka nei rūkyti, nei sūdyti. Kitas avis išsigabena atvažiuojantis supirkėjas, mokantis po keturis litus už kilogramą. "Monkės biznis" ir daug darbo reikalaujantis avių kirpimas, nes vilnos kainos dabar labai kritusios, tad net neapsimoka jos vežti parduoti.
Taip ir nepakvietęs į trobos vidų (pasiteisinęs ten esančia netvarka) šeimininkas savo svečių nepamylėtų neišleidžia - "ant vienos ir ant antros kojos" užsveikina tiesiog lauke prikliukindamas po stiklinėlę baltosios. Sau, "kaip senesniam ir mažesniam" A. Sakalauskas įsipila tik puselę, o svečiams - lygi pat kraštų, kad važiuodami nesušaltų. Antanas pakvietė dar kartą jį aplankyti atšilus orams, žadėjo ta proga papjauti avinėlį bei iškūrenti pirtį. Esą tai geriau negu žinoti, kad avį nugvelbė kažkokie iš svetur atsibastę niekdariai.
