Pasaulis jau išmoko reaguoti į katastrofas. Tai daroma tiesiog instinktyviai: pirmiausia didžiulis susidomėjimas ir užuojautos, po to - humanitarinė pagalba ir... viskas užmirštama. Aišku, dabar ne taip blogai, kaip buvo anksčiau. Kai 1883 metais Indonezijoje išsiveržė Krakatau ugnikalnis, pasaulis apie 40 000 žuvusiųjų sužinojo tada, kai pagalba jau buvo nereikalinga. Prieš metus per 30 000 žmonių tapo žemės drebėjimo aukomis Bame. Pagalba atskubėjo jau kitą dieną, bet po kiek laiko nukentėjęs Irano miestas buvo užmirštas. Ir šiandien jame tūkstančiai gyventojų glaudžiasi laikinuose nameliuose ar palapinėse.
Trys žingsniai
Kaip tvirtina ekspertai, galima pasiekti, kad katastrofų nuostoliai būtų minimalūs. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia pagalba reikalinga, ir teikti ją konkrečiam miestui ar valstybei. Nereikia išsklaidyti savo pastangų. Antrajame etape būtina išsiaiškinti, kokia pagalba Pietryčių Azijos valstybėms bus reikalinga po kelių savaičių, mėnesių, po kelerių metų. Ir trečias žingsnis - pagalvoti, kaip užkirsti kelią panašioms katastrofoms arba bent sumažinti nuostolius. Ir dabar jokia žmogiškoji jėga nebūtų galėjusi sustabdyti vandens sienos, kuri užplūdo pakrantes nuo Indonezijos iki Rytų Afrikos. Geologų teigimu, milžiniškų žemės drebėjimų serijos Sumatrą sukrečia maždaug kas 230 metų. Paskutiniai smūgiai supurtė regioną 1797 ir 1833 metais, tad gruodžio 26-osios drebėjimas buvo daugmaž pagal tvarkaraštį. Buvo galima numatyti nelaimę ir sumažinti žalą. Žuvusiųjų galėjo būti mažiau bent perpus, jei nukentėjusiame regione būtų buvęs toks pat tarptautinis įspėjimų apie stichijas tinklas, kokį turi JAV, kad apsisaugotų nuo Ramiojo vandenyno. Tokia sistema būtų galėjusi perspėti ir duoti laiko pavojingose vietose buvusiems žmonėms sprukti kuo toliau.
Ne mūsų reikalas
Aišku, po tokios tragedijos sistema gal ir bus sukurta. Problema, jog tokie dideli ir griaunantys cunamiai pasitaiko vos kelis kartus per šimtą metų ir valstybėms sunku vertinti pavojų rimtai. Cunamis išmokė mus nuolankumo dar kartą pabrėždamas, kad gamta, o ne žmogus, yra tikroji šeimininkė. Tačiau ne vien likimas lemia, ką ištinka tokios tragedijos. Skurdo, verčiančio milijonus burtis pavojingose srityse ir gyventi netvirtuose būstuose, vaidmuo taip pat didelis. Jau minėtas praėjusį gruodį žemės drebėjimas Irane pareikalavo 31 000 gyvybių, o 1989 metais net kiek stipresnis San Franciske - vos 63. Ir dabartiniam žemės drebėjime Indijos vandenyne esanti JAV karinė bazė nenukentėjo, nes automatiškai, sudrebėjus žemei, gavo signalą apie cunamio galimybę. BBC radijo stotis pakalbino Žemės drebėjimų nacionalinės agentūros Denveryje direktorių U. Personą. "Mes tuoj pat nustatėm žemės drebėjimo stiprumą ir koordinates, - sakė direktorius. - Tuos duomenis mes pateikėme savo internetiniame puslapyje, o kai kam tie duomenys elektroniniu paštu buvo perduoti automatiškai. Mes supratom, kad tai didžiausias žemės drebėjimas po 1964 metų Aliaskos ir kad gali būti didžiulis cunamis". Korespondento paklaustas, kodėl nepranešė šių duomenų Tailando ar Indonezijos valdžiai, direktorius tik nusistebėjo: "O kas tai yra Tailando valdžia? Tai ne mūsų rūpestis. Apie cunamį gali pranešti centras iš Honolulu. Jeigu mes žinotume, kad mūsų pranešimų kas nors laukia, jei turėtume kokius nors kontaktinius telefonus, gal ir būtume paskambinę, bet mūsų darbas yra pranešti apie žemės drebėjimus, o ne apie cunamį. Aš žinau, kad ir iš Honolulu centro į Pietryčių Aziją nebuvo pranešta, nes mes ten nežinome, kam pranešti".
Žvejai nerado uosto
Cunamiai nėra didelė retenybė, tiktai dažniausiai jie prasideda ir baigiasi okeane. Kartais bangos ilgis pasiekia ir 1 000 kilometrų, bet bangos nebūna didelės. Cunamis tampa griaunančiu arčiau kranto, ten, kur negilu. Tada banga savo skiauterę užmeta tolyn į priekį. Jei cunamis užsuka į upės žiotis, tai banga tampa dar aukštesnė, o sugriovimai didesni. Vandenyne bangos nepajaučia net ir vidutiniai lavai.
1896 metų birželio 15-ąją nedideliame Japonijos miestelyje Sanriku vyko šventė. Vakarop miestelį sukrėtė žemės drebėjimas. Gyventojai, pamokyti karčios patirties, tuoj pat išskubėjo į kalnus, bet po valandos nusiraminę sugrįžo ant kranto. Pamatė, kad jūra atsitraukusi nuo kranto labiau nei įprasta, o po pusvalandžio iš okeano pusės pasigirdo triukšmas - lyg artėtų dešimtys garvežių. Ant Sanriku užvirto net septynios 35 metrų aukščio bangos. Žvejai, žvejoję pačiame žemės drebėjimo epicentre, visiškai nieko nepajuto ir tik sugrįžę į uostą jo neberado. Nuo žemės paviršiaus buvo nušluota apie 800 kilometrų pakrantės, o bangose žuvo 27 000 žmonių.
Jau minėtas Krakatau ugnikalnio išsiveržimas irgi sukėlė cunamį. Banga, iš pradžių buvusi apie 40 metrų aukščio, nusirito per pusiasalį. Ji buvo užfiksuota net Panamoje, esančioje už 18 000 kilometrų nuo Krakatau. Cunamio kelyje pasipainiojusi olandų karališkojo laivyno kanonierė didžiulės bangos buvo išsviesta į sausumos gilumą net per 3 kilometrus.
Kanarai pavojingi Floridai
Į Gineso rekordų knygą įrašytas gigantiškas cunamis,1958 metų liepos 9-ąją nuniokojęs JAV Aliaskos Litujaus salos įlanką. Šią bangą sukėlė didžiulė ledo, uolienų ir žemių nuošliauža, kuri nuslydo nuo greta buvusio kalno. Kai kurie mokslininkai perspėja, kad milžinišką cunamį gali sukelti Kanarų salose esantis vulkanas Cumbre Vieja. Išsiveržusi lava gali nuversti į vandenyną pusantro šimto kubinių kilometrų uolienos, pakibusios ant vulkano. Kas atsitiktų tiek uolienos pliumptelėjus į Atlanto vandenyną, kompiuteriu prognozę padarė cunamių specialistas iš Kalifornijos universiteto Styvenas Vardas. Jo analizė, kuriai pritaria ir kiti specialistai, rodo, kad uolos kritimas sukeltų iki 800 metrų aukščio vandens sieną. Per 9 valandas tuzinas ar daugiau 30 metrų aukščio bangų užplūstų rytinę JAV pakrantę ir užlietų iki 5 kilometrų sausumos.
Klimatas šiltėja
Pasaulio spauda skiria daug dėmesio vienai baisiausių pastarojo meto žmoniją ištikusių nelaimių. Šis žemės drebėjimas penktas pagal stiprumą nuo 1900 metų. Todėl kai kas sako, kad pildosi Nostradamo pranašystės, kad "gyvename jau pabaigos laikais". Juk pernai ir iki Lietuvos - rugsėjo 21-ąją - atsirito žemės drebėjimo banga iš Kaliningrado srities. Lietuvoje kažkas panašaus yra buvę tik prieš 100 metų. Be to, žemė ne tik dreba - keičiasi ir klimatas.
Kasmet pasaulyje fiksuojama 40-50 uraganų. Jie siaučia Atlanto vandenyne, Karibų jūroje, Meksikos įlankoje. Ramiojo vandenyno centrinėje dalyje uraganai formuojasi nuo birželio 1-osios iki lapkričio 30-osios, o rytinėje dalyje nuo gegužės 15-osios iki lapkričio 30-osios. Kadangi klimatas šiltėja, uraganų kasmet daugėja.
Praėjusiame amžiuje JAV du kartus - 1935 ir 1969 metais - atakavo V kategorijos ir 14 - IV kategorijos uraganai. Vidutiniškai uraganas padaro nuostolių už 300 milijonus dolerių. Didžiausią nuostolį - net 26,5 milijardo dolerių - padarė uraganas "Endriu", siautęs 1992 metais. Nors žmonių aukų pavyko išvengti, bet be būsto liko 250 000 amerikiečių. 1989 metais siautęs "Hjugo" padarė nuostolių už 7 milijardus dolerių ir nusinešė 39 gyvybes.
Uragano vystymosi stadija primena klasikinę moterišką isteriją. Iš pradžių pyktis ir priekaištai, vėliau ašaros ir depresijos, o po to pykčio priepuolis su lėkščių daužymu. Kai vėjas viršija 120 kilometrų per valandą greitį, uraganui suteikiamas vardas. Nuspėti uragano judėjimo teritoriją negali nė viena meteorologinė tarnyba. Neseniai uraganas "Ivanas", kurį žurnalistai praminė "Rūsčiuoju", pasirodė ir visai taikus. Buvo prognozuojama, kad Naujasis Orleanas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, bet uraganas pasuko į Karibus ir ten nieko baisaus neiškrėtė.
Didelės audros ne visos vadinamos uraganais. Šiaurės vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje ir apie Filipinus audros vadinamos taifūnais, o Indijos vandenyne ir pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje - ciklonais. Nors uraganų charakteris panašus į moters, tačiau jau 30 metų, kai jiems suteikiami vyrų vardai. Humoristai sako, kad tai dėl to, kad vyrai vis dažniau demonstruoja moterišką charakterį.
Lietuvoje palyginti ramu
Uraganai Lietuvą pasiekia labai retai. Pas mus dažniausiai siaučia škvalai, viesulai. Viesulo metu maksimalus vėjo greitis būna 35 metrai per sekundę. Smarkiausi viesulai Lietuvoje buvo 1981 metų gegužės 29 dieną Širvintose ir 1985 metrų gegužės 10 dieną prie Nemenčinės. Škvalai pasitaiko kas antri metai - tai sūkuringas oro judėjimas, vėjo greitis - 30 metrų per sekundę. Audros Lietuvoje, ypač pajūryje, gan dažnos, o štai uraganas "Anatolijus" Palangą, Klaipėdą ir Neringą siaubė 1967 metų spalio 17 dieną. Tačiau keičiantis orams gamtos kataklizmų gali padaugėti ir Lietuvoje.
Brangios prognozės
Kad įspėtų žmones apie artėjančius uraganus, žemės drebėjimus, pasaulyje egzistuoja 10 000 meteorologijos stočių, apie 1 000 aerologinių zondavimo postų. Beveik 7 000 laivų perduoda informaciją apie orus iš pačių tolimiausių kampelių. Dešimtys palydovų seka menkiausius pakitimus žemės atmosferoje. Tačiau pažvelgti į priekį ir nuspėti gamtos siurprizus pavyksta ne visada. Stichinės nelaimės kasmet nusineša apie 250 000 žmonių gyvybių, o materialiniai nuostoliai siekia 100 milijardų dolerių.
Žemės plutos fizinių savybių pokyčiams nustatyti reikalingi labai brangūs prietaisai, tad juos turi tik JAV, Japonija, Kinija. Kitų šalių vyriausybėms gaila pinigų tokiems tyrimams. Geriau pasikliauti gyvūnais. Beje, čia joks humoras - paukščiai turi įgimtus magnetinio lauko detektorius, o kai kurie gyvuliai puikiai jaučia visiškai silpnus virpesius ir garso bangas. Pastebėta, kad tuoj po to, kai gyvūnai kurioje nors teritorijoje pasidaro labai neramūs arba skubiai ją palieka, ten įvyksta žemės drebėjimas. Ir per pastarąjį žemės drebėjimą ir cunamį Azijoje gyvūnai beveik nenukentėjo. Šri Lankoje banga užpylė parką, iš kurio prieš tai išbėgo drambliai, liūtai ir net kiškiai. Tailande pliaže turistus linksminę drambliai prieš cunamį tapo nevaldomi ir movė į kalnus. Banga jų nepavijo. Japonai laiko namuose žuvytes, kurios prieš žemė drebėjimą būna labai neramios.
