Irena ZUBRICKIENĖ
Kai praėjusių metų spalį Robertas Stepšys (20 m.) važinėjo po užsienį, tikėdamasis užsidirbti pinigų, Lietuvoje vaikino nekantraudami laukė teisėsaugininkai, turėję informacijos, jog jis kartu su savo draugu Tadu Andriušiu (18 m.) dar rugsėjo gale mirtinai sumušė Andriušių namuose talkininkavusį Alvydą Rinkevičių (46 m.). Šio nelaimėlio pasigedusi motina nieko apie sūnų nežinojo tris savaites. Anot jos, kaip išvyko Alvydas iš namų padėti darbuotis pažįstamiems žmonėms, taip ir nebesugrįžo. Jau po kelių dienų motinai buvo pranešta, kad po bulviakasio pas Andriušius Alvydas buvo "sumuštas iki kraujų", tačiau dingusiojo paiešką paskelbę kriminalistai ne iš karto aptiko kruvinojo įvykio pėdsakus. Tyrimas iš mirties taško pajudėjo tik tuomet, kai surinktą medžiagą dėmesingiau išstudijavo ir įvertino Marijampolės prokuratūros pareigūnai.
Tuomet Marijampolės profesinio rengimo centre besimokęs ir kasdien į namus Skuciškės kaime važinėdavęs Tadas, ne pirmą kartą priremtas pareigūnų, prisipažino kartu su Robertu gerokai apspardę Alvydą, po talkininkų vakarienės "nurėpliojusį miegoti į daržinę". Nuo girtumo vos gyvas Alvydas, dviejų draugų ištemptas iš savo guolio, buvo mušamas ir raginamas paaiškinti, kodėl pavogęs tris puodus iš Roberto tėvų namų ir nešvankiai apkalbėjęs Tado seserį. Marijampolietis nepajėgė staiga atsiradusiems "teisėjams", jaunyste trykštantiems vaikinams, nei priešintis, nei ką nors paaiškinti. Tysodamas ant žemės jis rankomis bandė kilsterėti savo kūną ir prašė gurkšnelio degtinės bei rūkyti. Abu vaikinai, kurie tą vakarą buvo nedaug teišgėrę, bejėgei savo aukai buvo gailestingi - atnešė stiklelį alkoholio ir cigaretę. Abu draugiškai apspardę Alvydą nutempė atgal į daržinę ir paguldė. Patenkinti, kad pamokė neva savo vietos gyvenime niekaip nesurandantį vyrą, jaunuoliai grįžo prie stalo ir neslapukaudami gyrėsi "mušę taip, kad net kraujai tiško".
Tadas tą naktį turbūt neramiai miegojo, nes ankstyvą rytą, prieš išvykdamas į mokyklą, užsuko į daržinę pasižiūrėti, ką veikia Alvydas. Supratęs, kad iš vakaro sumuštas vyras nebegyvas, Tadas labai išsigando ir pranešė apie tai savo bendrui. Visą dieną Alvydo lavonas pragulėjo paslėptas už daržinės, o vėliau draugai nutempė jį į maždaug už puskilometrio esantį nuošalų alksnynėlį ir, skubiai iškasę negilią ir neilgą duobę, palaidojo. Manė, jog gerti ir klaidžioti mėgusio vyro niekas nepasiges. Netrukus po kruvinųjų įvykių Robertas ramiai išvažiavo į užsienį. Tadas, tėvų klausinėjamas, kur galėjo pradingti Alvydas, sakė, kad ankstyvą rytą po bulviakasio jis neva išėjęs iš daržinės ir neaiškinęs, kur.
Iki tol teigiamai charakterizuotų, neteistų vaikinų žiaurus poelgis sukrėtė jų artimuosius. Tado močiutė Salomėja Andriušienė, prie kurios namų vėliau, pačiam Tadui parodžius, buvo atkastas A. Rinkevičiaus lavonas, įvykio vietą apžiūrinėjusiems žurnalistams aiškino, jog įtariamasis jai yra ne giminė - esą su kaimynu tik atsitiktinai sutapusios pavardės.
Teisme kaltinamieji savo kaltę pripažino tik iš dalies, nes tikino nenorėję A. Rinkevičiaus nužudyti. Kadangi Tadas Andriušis nusikalto būdamas nepilnametis, jam teisėjas A. Paštuolis paskyrė kalėti šešerius metus. Klausydamasis nuosprendžio, už grotų pilnametystę sutikęs jaunuolis neslėpė nuo ašarų sudrėkusių akių. Robertui Stepšiui paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Abu draugai kalės sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Iš karto po nuosprendžio jie savo advokatėms pareiškė tokį teisėjo sprendimą skųsią.
