Jau antrą dešimtmetį uostamiesčio organizuotų nusikaltėlių pasaulio istorija neatsiejama nuo legendine asmenybe tapusio Sigito Gaidjurgio vardo. Kad ir kurį tamsiųjų jėgų veiklos epizodą nagrinėtume, jis vis vien dažniausiai susijęs su šiuo lyderiu ar bent jau jo aplinka. Generalinės prokuratūros pareigūnai tikina, kad šiuo metu suimtas S. Gaidjurgis bei jo bendrai jau duoda parodymus ir netrukus į teismą nukeliaus baudžiamoji byla, kurioje surinkti įrodymai apie jų įvykdytus nusikaltimus, užtemdančius net garsiųjų Panevėžio "tulpinių" darbelius.
Karjerą pradėjo vagiliaudamas
Pirmą kartą už vagystes Sigitas Gaidjurgis ketveriems metams buvo nuteistas dar 1975 metais, kai jam tebuvo septyniolika. Po metų jis buvo apkaltintas plėšimu ir nuteistas dar šešeriems metams laisvės atėmimo. 1982 metais Sigitas savo teistumų kolekciją papildė dar vienu nuosprendžiu - vyrukas už chuliganizmą ketveriems metams nukeliavo į Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. Šį kartą atsėdėti teko bemaž nuo skambučio iki skambučio ir į Klaipėdą jis sugrįžo tik 1986 metų vasario pabaigoje. Maždaug tuo metu Sigitas laisvėje sutiko savo vaikystės bičiulį Arūną Šiukštą, už valstybinio turto grobstymą itin stambiu mastu "atpylusį" 13 metų laisvės atėmimo bausmę garsiajame Estijos kalėjime "Rumu-3". Už grotų susidraugavęs su daugeliu tuometinės Sovietų Sąjungos nusikalstamo pasaulio autoritetų, Arūnas pradžioje tapo ir naujai besikuriančios klaipėdiškių gaujos, į kurią susibūrė keli seni įkalinimo vietų "padielnikai" ir vaikystės draugai, lyderiu bei strategu. Tačiau A. Šiukšta šiam vaidmeniui buvo pernelyg demokratiškas, nes visus gaujos narius laikė lygiais, skatino bendrai planuoti visus "žygius" bei drauge juose dalyvauti, todėl ilgainiui jį nukonkuravo žiaurus ir kompromisų nepripažįstantis Sigitas Gaidjurgis. Pradžioje niekuo iš kitų neišsiskirianti gauja saugodavo uostamiestyje "gastroliuojančius" aferistus, prie "Albatroso" parduotuvės apgaudinėjančius specialių čekių ("bonų") turėjusius jūreivius, automobilius pardavinėjusiems piliečiams įbrukdavo "lėles" arba "apmaudavo" sumokėdami tik valstybės nustatytą komiso kainą. "Gaidjurginiai" nuolat "auginosi raumenis" pritraukdami į gaują naujus narius ir plėtė savo veiklą užsiimdami reketu ar atviru plėšikavimu. Kadangi daugelis nukentėjėlių patys buvo įsivėlę į nešvarias machinacijas, skųstis teisėsaugininkams vengė. Jie ieškojo kitų mieste veikusių gaujų užtarimo, tačiau S. Gaidjurgis siekė pajungti ir jas.
Čanga paklusti nenorėjo
Vienas labiausiai tuomet ne tik nusikalstamą pasaulį sudrebinusių konfliktų įvyko dar 1989 metais, kai S. Gaidjurgiui nepakluso visus uostamiesčio lošimo automatus kontroliavęs Viktoras Varnas, pravarde Čanga. Paauglystėje buvęs gatvių chuliganėlis, kumščiais darydavęs "tvarką" šokiuose, vėliau buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją ir išėjo smurto bei savivalės mokyklą Afganistane. Ir anksčiau garsėjęs nepriklausomu charakteriu "afganas", sugrįžęs į Klaipėdą, neketino niekam lankstytis ar leisti diktuoti savo sąlygas. Taigi eilinį kartą bandant suderinti įtakos zonas, į "strelką" Giruliuose Čanga atsivežė moldavų kilmės klaipėdiškį Anatolijų Burilianą. Iki tol visi banditiški reikalai uostamiestyje buvo sprendžiami tyliai, tačiau moldavas nutraukė šią tradiciją - iškart šovė į A. Šniukštą bei S. Gaidjurgį ir juos sužeidė. Kurį laiką gaujų karų fronte buvo ramu, nes abi konflikto pusės turėjo savo užnugarį: Čanga buvo užsitikrinęs Šiaulių nusikalstamo pasaulio lyderių paramą, S. Gaidjurgį palaikė kauniečiai. Į koją sužeistas S. Gaidjurgis kuriam laikui savo nuoskaudą nuslėpė, tačiau nepamiršo. Anatolijus Burilianas buvo priverstas bėgti iš Klaipėdos.
Pasus gavo Vatikane
Policijai užčiuopus "gaidjurginių" pėdsakus ir sulaikius kai kuriuos eilinius gaujos narius, bėgti į užsienį nusprendė ir S. Gaidjurgis, nors kaltinimai jam nebuvo pateikti nė viename tiriamos bylos epizode. Pakviestas pokalbiui su tuometinės Kriminalinės valdybos 3-iojo skyriaus viršininku, S. Gaidjurgis įžūliai pareiškė, jog jam nusibodo persekiojimai ir jis išvykstąs į Afriką šaudyti negrų. Tai buvo palaikyta pokštu, tačiau netrukus Sigitas, su savo bičiuliu Algirdu Dobilu nusigavęs iki Vatikano, iš Lietuvos atstovo prie Šventojo sosto rankų gavo lietuviškus pasus ir per Malaiziją pasiekė Indoneziją. Čia keliauninkai įkliuvo dėl nelegalaus sienos perėjimo, todėl jiems grėsė ilgi metai nelaisvės nelabai komfortiškoje vietos kaliūzėje. Tada į Indoneziją kreipėsi Lietuvos vadovai ir paprašė išduoti savo piliečius. S. Gaidjurgis ir A. Dobilas į Lietuvą buvo sugrąžinti per Maskvą.
Kaip tampama solidžiais verslininkais
Sugrįžęs į Klaipėdą S. Gaidjurgis atsidūrė audringų įvykių sūkuryje, nes uostamiestyje, kaip ir visoje šalyje, startavo privatizacija. Dar 1991 metais "gaidjurginiai" ėmėsi rimto verslo. Tarptautinėje "Mukrano" perkėloje buvo įsteigta tranzitinių krovinių vežimo firma "Centa". Oficialiai ši bendrovė per Lietuvą veždavo krovinius, pardavinėdavo bilietus į keltą, tvarkydavo tranzito dokumentus, tačiau tikrasis S. Gaidjurgio gaujos verslas "Mukrane" buvo spalvotuosius metalus į užsienį gabenančių firmų reketas. Kontrabanda užsiimančios Lietuvos ir Rusijos firmos sumokėdavo "Centai" atitinkamą mokestį ir galėdavo būti tikros, kad jų kroviniai nebus tikrinami muitinėje. Taip per Klaipėdą keliaudavo ne tik spalvotieji metalai, degtinė, cigaretės, bet ir ginklai bei narkotikai.
"Juodieji" aukcionai - tikroji aukso gysla
S. Gaidjurgis ir jo aplinkos žmonės sugebėdavo iš anksto gauti išsamius duomenis apie privatizuojamų objektų aukcionų vietą, laiką, objektų kainą, pretendentų skaičių ir galimybes. Tuomet būdavo išvystoma audringa veikla. Kiekvieno oficialaus aukciono išvakarėse visiems norintiesiems jame dalyvauti skambindavo gaujos nariai ir sukviesdavo į vadinamąjį "juodąjį" aukcioną, kuris paprastai vykdavo Vakarų laivų remonto įmonės autodrome. Būsimieji objekto pirkėjai čia varžydavosi tarpusavyje keldami kainą. Tačiau ne tą kainą, kurią ketino sumokėti už būsimą pirkinį. Buvo varžomasi dėl sumos, kurią sumokėjęs nusikalstamos grupuotės nariams pretendentas užsitikrindavo pergalę tikrajame aukcione. Kitą dieną "juodojo" aukciono nugalėtojui tereikėdavo tik kartelį kilstelėti pradinę privatizuojamojo objekto kainą ir jis tapdavo pilnateisiu jo savininku. Jei atsirasdavo koks nors išsišokėlis, nedalyvavęs "juodajame" aukcione ir bandantis permušti "teisėto" pirkėjo pasiūlymą, kaina būdavo keliama, kol naujasis pretendentas "atšokdavo", o pergalė vis tiek galiausiai atitekdavo banditų statytiniui už iš anksto sutartą sumą. Ypač pelningus bei perspektyvius objektus pirko ir patys grupuotės nariai. Tiek pagal investuoto bei valdomo, kontroliuojamo kapitalo dydį, tiek pagal įtakos sferas S. Gaidjurgio grupuotei negalėjo prilygti nei Vytauto Arbačiausko "arbatiniai", nei Artūro Kubiliaus "kubilai". Šios grupuotės, anksčiau taip pat ambicingai pretendavusios į uostamiesčio šeimininkus, dabar turėjo tenkintis antraeiliais vaidmenimis ir veikti joms paskirtuose rajonuose reketuodamos kioskus bei parduotuves. Šių gaujų eiliniai tuo metu dažniausiai ir pakliūdavo policijos akiratin, būdavo suimami, teisiami bei "papuošdavo" žiniasklaidos kriminalinę kroniką.
Banditai kilpos neatleisdavo
Naujieji privatizuotų objektų savininkai po aukcionų nebūdavo paliekami ramybėje ir turėdavo mokėti duoklę už tariamą apsaugą. Už "stogą" mokėti turėjo visi, nepriklausomai nuo to, ar vertėsi Švariu, ar ne visai teisėtu bizniu. Atsisakiusiųjų laukė nepavydėtina dalia. Kai kuriais duomenimis, 1992 - 1993 metais Klaipėdoje be žinios dingo 77 žmonės. Daugelio jų palaikai nerasti iki šiol ir tik pastaraisiais metais tai vieno, tai kito lavono likučiai surandami ne tik Klaipėdos regione, bet ir kituose šalies kampeliuose. Negailestingai reketuodami "gaidjurginiai" greitai lobo, tačiau lyg iš dangaus krentantys turtai sukėlė tarpusavio nesantaiką. Šefo nemalonėn pateko pavaldiniai, kurie jam išvykus iš miesto patys privatizavo kai kuriuos objektus. Savo ruožtu nepasitenkinimo banga kilo ir tuomet, kai S. Gaidjurgis prabangų džipą nusipirko už "obščako" pinigus.
Karas prasidėjo pavasarį
Iki šiol neišaiškintų susišaudymų ir sprogimų banga per Klaipėdą nusirito 1993 metais. Balandžio pabaigoje buvo pasikėsinta į S. Gaidjurgiui artimą R. Norvaišą, pravarde Cibulia. Pasikėsinimas nepavyko: kaukėti užpuolikai metė į Cibulią metalinį strypą, o po to šovė iš nupjautavamzdžio, tačiau R. Norvaiša suspėjo ranka prisidengti galvą, tad šratai nutraukė kelis jo rankos pirštus. Cibulia liko gyvas. Vos po kelių dienų Priekulėje buvo apšaudytas baltas VAZ- 2108, kuriuo važiavo keli nuo "gaidjurginių" neseniai atskilę asmenys: K. Ažbukevičius, G. Bondarevas ir A. Dobilas. Pastarasis buvo geras Cibulios draugas. Visi trys automobilio keleiviai buvo nukauti. Tarp kitų tiriamų versijų ne paskutinę vietą užėmė prielaida, kad abiem šiais atvejais nagus prikišo V. Varno-Čangos grupuotė, tačiau tikrieji "galai" taip ir nebuvo surasti, nes tais laikais, atrodo, ne tik uostamiesčio policija pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip "banditai žudo banditus". Tuo metu Klaipėdoje vyko batalijos dėl pastato Tilžės gatvėje, kuris priklausė Darbininkų sąjungai. Pastatas buvo išnuomotas dviem uždarosioms akcinėms bendrovėms - "Magijai" ir "Kaukui". Abi vertėsi automobilių detalių prekyba ir konkuravo tarpusavyje. "Magija" mokėjo duoklę V. Arbačiausko, o "Kaukas" - S. Gaidjurgio gaujai. Ilgai tokia kaimynystė tęstis negalėjo ir vieną gražią dieną Darbininkų sąjunga nutraukė nuomos sutartį su "Magija". UAB vadovai spyriojosi, nes nutraukiant nuomos sutartį buvo padaryta teisinių pažeidimų, tačiau buvo iškraustyti prievarta. Iškraustymo dieną prie pastato sukiojosi nemažai S. Gaidjurgio "komandos" narių, o pusgirtis Cibulia, pasikabinęs ant kaklo didžiulį medinį kryžių, priėjo prie "Magijos" vadovo ir pareiškė: "... tu čia buvai šefas, o dabar būsiu aš..." "Magijos" patalpose netrukus buvo atidaryta kavinė "Dobilas", taip pavadinta Priekulėje nušautam gangsteriui A. Dobilui atminti. Netrukus ši kavinė tapo mėgstama uostamiesčio mafijozų susibūrimo vieta.
Kitame numeryje: Kruvinoji karuselė įgauna pagreitį.
