Mantas LIDEIKIS
Atšilus orams, vandens telkiniai pradeda atiduoti tai, ką pasiglemžė - skenduolius. Kai kurie ieškomi ne vieną mėnesį, kol pagaliau gamta juos išplukdo ieškotojų arba tiesiog atsitiktinai pasipainiojusių žmonių akiratin.
Žmonės žūsta vandenyje kiekvienais metais. O dažniausiai taip nutinka neatsargiems arba lengvabūdžiams iškylautojams ar žvejams.
Skenduolius atidavė negreit
Ignalinos rajone, Dūkšto seniūnijoje, esantis Dysnos ežeras grąžino prieš keletą mėnesių čia žvejoti išplaukusius ir be žinios dingusius du Visagino savivaldybės gyventojus - tėvą ir sūnų.
58 metų Vinco Ežersko ir jo 35 metų sūnaus Dariaus Ignalinos rajono ugniagesiai-gelbėtojai ieškojo nuo praėjusių metų gruodžio 6-osios. Abiejų vyrų neatpažįstamai suirę lavonai aptikti tiktai kovo 28-ąją, kai vėl buvo nutarta atnaujinti paskendusiųjų paieškas. Jų tapatybes pagal artimųjų parodymus nustatyti pavyko tik iš tam tikrų aprangos detalių.
Kur tokį ilgą laiką gan sekliame ežere "slėpėsi" lavonai, sunku atsakyti net ir ugniagesiams. Antro pagal dydį mūsų šalyje Dysnos ežero vidutinis gylis - apie 3 metrus, giliausioje vietoje 6 metrai. Pasak Ignalinos ugniagesių-gelbėtojų, ieškodami skenduolių jie čia išmėgino įvairius būdus: plaukdami motorinėmis valtimis apžiūrinėjo ežero pakrantes, dugną šukavo specialiais kabliais, ežere ištempė tinklus. Tačiau dingusiųjų taip ir nepavyko "užčiuopti".
Kovo 28-osios ryte dar kartą detaliai apžiūrėta viso ežero pakrantė. Ir netrukus maždaug už 100 metrų nuo kranto aptiktas plūduriuojantis, kaip manoma, Dariaus Ežersko kūnas. O po kiek laiko priešingame krante aptiktas iškilęs ir antras lavonas - Vinco Ežersko palaikai. Žuvusiųjų artimiesiems pagaliau baigėsi nežinios ir įtampos dienos, jie galės palaidoti savuosius.
Kokia bėda juos ištiko ir tikslesnes mirties priežastis iš palaikų mėgins nustatyti teismo medicinos ekspertai. Dėl įvykio atliekamas tyrimas, tačiau manoma, kad vyrai vandenyje galėjo atsidurti susiūbavus valčiai. Arba vienam įkritus ir kitam mėginant ištraukti skęstantįjį, gelbėtojas taip pat įvirto į vandenį.
Dūkšto seniūnijos žiniomis, Ežerskai neseniai Ignalinos rajono Virginių kaime buvo įsigiję sodybą. Pasak Dūkšto seniūno Vytauto Kazėno, šis nors ir negilus, bet didelis ežeras viliote vilioja žvejus. Ir beveik nėra metų, kad jame kas nors nenuskęstų. Dažniausiai taip nutinka žvejams, kurie žvejyboje naudoja tinklus. Eidamos permesti ar patikrinti tinklų, koks neatsargus žvejas neretai neišlaiko pusiausvyros susiūbavusioje valtyje ir iškrinta į vandenį, o ten dar susipainioja savo tinkluose ir tai beveik visada baigiasi mirtimi.
Iki mirties dienos D. Ežerskas dirbo Visagino policijos komisariato viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio specialistu.
Didžiausias ežero "laimikis" - 8 žmonės
Šalia Dysnos gyvenantys žmonės gali papasakoti ne vieną tragišką istoriją, nutikusią prie šio ežero.
Daugiausia aukų pareikalavusi tragedija Dysnoje nutiko prieš 43 metus. 1964 metų gegužės 2-ąją čia nuskendo aštuoni žmonės iš dvylikos, tą kartą plaukusių vienoje valtyje. Ežero aukomis tapo 41 metų valties savininkas ir jo 11 metų sūnus iš Lesniškės kaimo bei 5 Medeišių kaime gyvenusios šeimos nariai - 60 metų vyras, jo 56 metų žmona, jų 32 ir 35 metų sūnūs bei 9 mėnesių anūkė. Žuvo ir toje valtyje plaukęs vieno iš nuskendusių brolių uošvis.
Medeišiškiuose gyvenusi šeima tą atmintiną dieną susiruošė kitoje ežero pusėje esančiame Grybėnų kaime aplankyti ten su vyru gyvenusios ir neseniai naujagimio susilaukusios savo dukters ir sesers. Gausią šeimą, kurioje tuo metu viešėjo ir abiejų brolių žmonos, vieno jų uošvis ir svainis bei penkiamaetis anūkas, į kitą ežero pusę nuplukdyti pasišovė valtį su motoru turėjęs kaimynas iš Lesniškės. Drauge su tėvu paplaukioti, deja, savo tragiškai lemčiai, panoro ir jo vienuolikametis sūnus. Gan ankštoje valtelėje susispaudė net 12 žmonių.
Kai kurie iš keleivių lyg ir abejojo, ar valtis tinkama tokiam žmonių skaičiui. Betgi šeimininkas, tą dieną išgėręs, pareiškė, jog kai užvesiąs variklį, valties priekis pakilsiąs, ir viskas bus gerai. Tačiau niekas nepagalvojo apie galingą prie valties prikabintą variklį. Tik užvestas jis pasileisdavo dirbti visa galia ir staigiai stumdavo valčiai, jos į priekį. Taip buvo ir tą kartą. Staigiai pajudėjus valties priekis pakilo, o perkrautas galas, vairininkui, be to, pernelyg staigiai pasukus vairą, ėmė ir paniro. Valtis "atsistojo piestu" ir ėmė skęsti, žmonės atsidūrė vandenyje.
Vienai iš moterų pavyko įsitverti irklo ir pasiekti krantą. Vienas iš brolių taip pat plaukte nesunkiai pasiekė krantą, tačiau ten pamatė, kad jo 9 mėnesių duktė su žmona liko vandenyje. Puolė vyras atgal vaiko gelbėti, tačiau nebespėjo" ir abu paskendo. Besikepurnėjantį iš valties iškritusį penkiametį ištraukė į pagalbą puolę tragedijos liudytojais tapę du žvejai. Iki kranto nedaug trūko ir vienuolikmečiui valties šeimininko sūnui, tačiau kažkas sukliudė įveikti likusį atstumą ir vaikas, lygiai kaip ir jo tėvas, nuskendo.
Mirti tą dieną Dysnos vandenyje lemta nebuvo tik 4 žmonėms. Kitą dieną žvejų tinklais paskenduoliai ištraukti iš ežero dugno.
Ir dabar, apsilankę tose vietose, vienose kapinaitėse rasime kapą, kur ant paminklinio akmens iškaltos penkių vienos šeimos žmonių pavardės, liudijančios apie vieną didžiausių nelaimių, kokias tik gali sukelti neatsargus elgesys vandenyje.
Kūnas iš ežero "atimtas" po 3 metų
Giliausias Lietuvos ežeras - Utenos rajone esantis Tauragnas - taip pat yra pasiglemžęs skenduolių. Vieną jis atidavė tik po 3 metų.
2003-ųjų rugpjūtį nuskendusį 26 metų Kelmės gyventoją Rolandą S. po 3 metų ištraukė nardymo klubo narai iš Kauno. Jie sugebėjo panerti į 23 metrų gylį, kur maždaug 70 metrų nuo kranto ir gulėjo skenduolis. Visus tuos metus buvo numanoma jaunuolio paskendimo vieta, tačiau niekas neįstengė panerti į tokį gylį. Velionio kūnas liko gana neblogai išsilaikęs, nes tokiame gylyje net ir vasara būna tik apie 4 laipsnius šilumos, o tai gerokai stabdo audinių irimą ir dujų kaupimąsi, kurios paprastai ir iškelia skenduolius į vandens paviršių. Iki tol skenduolį iškelti mėgino net tik Utenos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, bet ir karinių jūrų pajėgų narai.
Kelmiškis Tauragno ežere nuskendo savo 27-ojo gimtadienio išvakarėse. Mirties dieną jis su dviems draugais stebėjo Alių trasoje vykusias motokroso varžybas, vėliau jie linksminosi vartodami svaigalus. Gerokai apgirtę vaikinai galų gale nutarė persikelti į kitą ežero pusę ir tam tikslui pasiskolino metalinę valtį.
Anot liudytojų, mačiusių šią tragediją, jie pražudė rūkalai. Mat plaukdami vaikinai vis stojosi ir vaikščiojo po siūbuojančią valtį vienas prie kito užsidegti cigarečių. Vienu metu valtis stipriai susvyravo ir vyrukai atsidūrė vandenyje. Du vaikinus išgelbėjo vandens dviračiais netoliese plaukioję jų pažįstami. Rolando ėmėsi paskutinio, mat žinojo, jog šis gerai plaukia. Deja, ežeras nutraukė jį į dugną.
Lėno ežeras taip pat mėgsta aukas
Praėjusių metų spalio mėnesį Ukmergės rajone Lėno ežere nuskendo 66 metų Algimantas J. iš Panevėžio. Kartu su juo į ežerą žvejoti plaukusio 67 metų Donato B. kūnas buvo rastas valtyje. Silpnos sveikatos vyrą ištiko pražūtingas priepuolis, kai jis mėgino padėti įsiropšti į valtį į vandenį įkritusiam bičiuliui. Bežvejojant Algimantas J. į vandenį greičiausiai įkrito susiūbavus valčiai.
Žvejų pamėgtas bebaigiantis užakti Lėno ežeras beveik kasmet pasiglemžia po kelias gyvybes. 2005-ųjų lapkritį Lėno vandenyse taip pat nuskendo du žvejai. Netoliese ežero gyvenantys žmonės girdėjo šaukiantis pagalbos, tačiau atbėgę aptiko tik tuščią guminę valtį ir mirkstančias meškeres. Žuvusiųjų asmenybės nustatytos krante aptikus automobilį. Paaiškėjo, jog tai Panevėžio mieste gyvenęs 34 metų Kęstutis M. ir 37 metų Audrius B. iš Dembavos kaimo. Narams maždaug tik po savaitės pavyko išgriebti žuvusiuosius iš ežero vandens.
