Daiva NORKIENĖ
Prancūzų rašytojas Fransua de Larošfukas teigia, jog yra du dalykai, kuriuos stebėti reikia labai atsargiai. Tai mirtis ir saulė. Ir tai tiesa. Nes net visko matę gydytojai bei kriminalistai, nuolat susiduriantys su mirtimi, ne visada sugeba išlikti šaltakraujiškais stebėtojais. Sako, jog dažnas medikas, stengęsis ir nesugebėjęs padėti ligoniui, kuriam laikui emociškai "išsibalansuoja". Tačiau viena yra nepajėgti padėti, o kita - numarinti pačiam. Nepaisant to, už neišgydomai sergančiųjų eutanaziją pasisako didžioji dauguma Lietuvos gydytojų.
Ligonis marinasi badu
Šią istoriją išgirdome iš vienos Vilniaus geležinkelininkų ligoninės gydytojos, deja, su žurnaliste kalbėjusios anonimiškai ir nepasisakiusios pavardės.
- Lytinių organų vėžiu sergantį Jaroslavą priėmėme į Slaugos skyrių. Vėžys visiškai apėmęs vyriškio varpą, todėl jis nebegali pats šlapintis. Tuo tikslu įvestas vamzdelis. Ligonis gydytas spinduliais ir chemoterapija, tačiau dabar kaip nors padėti vėlu - vėžys išplito į vidaus organus. Dėl didelės intoksikacijos (apsinuodijimo irstančio auglio išskiriamomis nuodingomis medžiagomis - D. N.) Jaroslavas nuolat karščiuoja, silpsta, kenčia skausmus. Įeini pas jį, pasiteirauji: "Na, kaip?", o vyriškis žiūri tokiomis akimis! Ir prašo: "Na nebelašinkite, gydytoja, jūs man tų vaistų! Nereikia! Vis tiek numirsiu, tai kad nors įvyktų tai greičiau".
Medicinos mokslas šiandien taip pažengęs į priekį, jog net ir beviltiškų ligonių gyvenimą galima nemažai pratęsti. Nevalgo - į veną lašinami maitinamieji tirpalai. Ryškūs apsinuodijimo simptomai - organizmas detoksikuojamas. Hipokrato priesaiką davęs gydytojas daro viską, kad palengvintų žmogui kančias net ir tada, kai jokių stebuklų nesitiki. Tad kaip tada su numirti norinčio paciento teisėmis? Jaroslavas norėdamas kuo greičiau numirti, atsisakė... valgyti. Jis kenčia, nevalgo, silpsta, o artimieji maldauja gydytojų "ką nors daryti", kad nemirtų badu. Ir vėl prijungiamos lašelinės su maitinamaisiais tirpalais...
Šią skaudžią istoriją papasakojusi gydytoja tikina, jog panašių atvejų tenka matyti vos ne kasdien.
- Aš - už eutanaziją! Kitaip negalima! Reikia pabūti šalia beviltiškai sergančio ir kenčiančio žmogaus, tada suprasit, - gydytoja nedvejojo.
Siela sveria penkis gramus
Į Vilniaus gerontologijos centrą patenka ne tik vieniši, bet ir sunkiai sergantys seneliai. Tie, kurių priežiūra ir slauga namuose būtų neįmanoma. Čia gyvena mūsų jau pažįstama advokatė Lidija Galdikienė, labai sunkių ligonių yra ir daugiau. Vienas senukas (dabar jau miręs) iki pat galo kentėjo tiesiog neįsivaizduojamas kančias. Dėl stubure išplitusio vėžio, o gal ir dėl pragulų, jis tapo "didele gyva žaizda". Vyriškio nugara taip išopėjo, jog buvo matyti kraujuojantis stuburas. Paskutines savaites žmogus nebegalėjo nei judėti, nei apsiversti, nei apsitarnauti. Tačiau jis buvo iki galo slaugomas, daroma viskas, jog bent jau nejaustų didelių skausmų.
Pasikalbėti apie eutanaziją ryžosi Gerontologijos centro direktorius Virginijus Alekna (universitete dėstantis paliatyviąją slaugą), jo pavaduotoja gydymui Jadvyga Čeponienė ir gydytoja pediatrė, mokslų daktarė Rima Filipavičiūtė. Visi trys medikai kategoriškai pasisakė prieš žmogaus marinimą. Tegu ir kančių palengvinimo tikslais.
V. Alekna:
- Aš už tai, jog žmogus būtų gydomas ir slaugomas iki galo. Apie eutanaziją negali būti ir kalbos - juk davėme Hipokrato priesaiką! Sakote, žmogus kenčia, o beviltiškai sergančiojo gyvenimas - beprasmis? Niekas neturi teisės nuspręsti, kam mirti, o kam - gyventi. Tam ir yra slauga, kad palengvintume sunkiai sergančiajam. Jei žmogus kankinasi, jį reikia ne marinti, o padaryti viską, jog gerėtų slaugos kokybė. Mokslas jau pateikė įrodymų, jog žmogus turi sielą. Su mirštančiaisiais atlikti tyrimai parodė, jog mirdamas žmogus palengvėja trimis penkiais gramais. Kodėl? Turbūt todėl, jog tuo metu siela atsiskiria nuo kūno. Vadinasi, galime kalbėti ne tik apie tai, kad ji yra, bet ir žinome jos svorį! Žmogaus neturime teisės numarinti jokiais sumetimais.
Jadvyga Čeponienė:
- Niekada neteko girdėti, kad kuris nors gydytojas būtų padėjęs numirti savo pacientui. Aš tokių nepažįstu. Tas pagarsėjęs atvejis, kai medikė numarino savo smarkiai apdegusį sūnų, manau, buvo ne eutanazija (kalbama apie plačiai aprašytą atvejį Plastinės chirurgijos centre, kur šalia sūnaus budėjusi motina, jo prašoma, suleido mirtiną vaistų dozę ir vėliau pati atsidūrė psichiatrijos ligoninėje - D. N.). Tai gydytojų klaida! Kaip galima leisti motinai būti šalia tokio sunkaus ligonio?! Moteris tiesiog išseko. Fiziškai ir nerviškai. Gal ji tik perdozavo nuskausminamuosius? Gal taip pasielgė ištikta afekto? Kaip ten bebūtų, tyčia žmogaus, net ir beviltiškiausio ligonio, marinti niekas neturi teisės.
Rima Filipavičiūtė:
- Ar galime tikėti, kai žmogus sako, jog nori numirti? O gal tai tik silpnumo akimirką ištarti žodžiai? Prisiminkite seną ir teisingą pasaką apie du Giltinės laukusius senukus. Kol buvo sveiki, vienas kitam vis sakydavo, kad jei tik kitas mirs, tai ir jis nebegyvens. Vieną dieną beldžiasi į jų namelį Giltinė. Senukas žvilgt pro langelį ir šaukia senutei, kad ši atidarytų, nes jam skaudą nugarą. Taip žmogeliai ir nesusitarė, kuriam atverti duris, o nesulaukusi Giltinė pati įsmuko pro kaminą. Tyrimai parodė, kad dauguma sunkiai sergančiųjų jaučia mirties artėjimą, nesvarbu, ar jiems tai pranešta, ar ne. Kalbėjimas apie tai sumažina mirties baimę. Gydytojo privilegija - padėti savo mirštančiam pacientui suvokti gyvenimo prasmę. Nes gyventi - tai kentėti, tik išgyvenantis kančią žmogus suvokia savo buvimo šioje žemėje prasmę. O paskutinė galimybė, kai atimtos visos kitos, - galimybė rasti atsakymus į visus mirties akivaizdoje žmogui iškylančius klausimus...
Daktaras Mirtis pradėtų nuo Ninos...
Pirmoji Daktaru Mirtimi praminto amerikiečio gydytojo Kevorkiano "pacientė" buvo Alcheimerio liga serganti moteris. Kai ši pamažu pradėjo prarasti atmintį ir sužinojo ligos diagnozę, prarado bet kokį norą gyventi ir paprašė Kevorkiano "paslaugos". Kevorkianas eutanavo ne vieną sergantįjį Alcheimerio liga. Tai vyko ne vienerius metus, tyliai pritariant paprastiems amerikiečiams.
Vilniaus universitetinėje psichiatrijos klinikoje gydomas ne vienas šia sunkia liga sergantis žmogus. Pasak vyriausiojo gydytojo pavaduotojo Alvydo Navicko, Alcheimerio liga neišgydoma, nėra tiksliai žinomos ir jos priežastys. Paprasčiau kalbant, tai - smegenų džiūtis, lydima galvos vandenės. Šia liga sergančio seno žmogaus smegenys ima trauktis, o jų vietoje - kauptis skystis. Liga progresuoja gana lėtai, tačiau medikamentais ją įmanoma tik pristabdyti, o ne išgydyti. Pirmiausia susilpnėja žmogaus atmintis, paskui jis ima painioti datas, vardus, įvykius, o paskutinėse ligos stadijose nebepažįsta savų, nesuvokia, kur esąs.
- Tokį ligonį reikia prižiūrėti dvidešimt keturias valandas per parą, nes jis gali palikti atsuktas dujas, išeiti ir pasiklysti, pagaliau iššokti per langą, susižeisti, - pasakojo A. Navickas. - Šeimai, ypač nepasiturinčiai, tai didelė tragedija. Juk slaugės be kokių septynių šimtų litų nepasamdysi, neiti į darbą pačiam irgi ne išeitis. Šeimos pervargsta, skursta, o tokie ligoniai fiziškai neretai būna visiškai sveiki ir stiprūs, tad išgyvena ilgus metus. Mūsų šalyje eutanazija neįteisinta, tačiau jei tai būtų legalu, galbūt ne vienas žmogus, vos susirgęs šia liga ir suvokdamas, kas laukia jo paties ir jo šeimos, pareikštų norą be skausmo išeiti... Tačiau mes, lietuviai, nors ir neturtingi, tokiais ligoniais rūpinamės, slaugome, iki pat galo būname drauge ir tuo esame dvasiškai gražūs, - sakė medikas.
Žavi smulkutė senučiukė Nina, su kuria žurnalistei buvo leista susipažinti klinikoje, Alcheimerio liga serga penkerius metus. Sūnaus šeima ja rūpinosi namuose, kol dėl tam tikrų aplinkybių tai tapo neįmanoma: Nina pradėjo nemiegoti nei dieną, nei naktį, kartą nepastebėta išėjo į miestą ir pasiklydo. Persigandusiam sūnui pusę miesto teko aplakstyti, kol pagaliau surado. Atsidūrusi psichiatrijos klinikoje Nina nenuliūdo: ji visai nuoširdžiai įsitikinusi, jog yra ne ligoninėje, o kino studijoje, kur "tokiais sunkiais laikais pagaliau gavo darbą". Čia ji "triūsia" tikrai nuoširdžiai: atėjusi į medicinos seserų kambarį iš vietos į kitą perkelia dokumentus, išpurto ir sulanksto visiškai švarią stalą puošusią servetėlę, įjungia ir tuoj pat pamiršta elektrinį arbatinuką, skuba atsiliepti sučirškus telefonui.
Psichiatrijos klinikoje gulinti Nina - savaip žavus ir mielas žmogus. Proto prašviesėjimo akimirkomis medikams ji pateikia pačių įvairiausių staigmenų. Kartą, kai kita sena pacientė šaukėsi Dievo ir maldavo gydytojo "ko nors įleisti, kad mirtų", pasipiktinusi Nina šią paauklėjo: "Tu ne tuo adresu kreipiesi, mieloji! Tau reikia ne gydytojo, o budelio! Juk gydytojai nežudo, jie gydo!" Šalimais buvę medikai susižvalgė nežinodami, ką sakyti: juk atrodė, kad Nina, tikinti, jog gyvena kino studijoje, logiškai mąstyti nepajėgi. " Štai tau ir "beviltiška ligonė", štai tau ir eutanazija!
Kad ir kaip būtų Vakaruose, mes, lietuviai, išsaugojome gražias pagarbos senatvei ir artimui tradicijas. Vilniaus universiteto docentas, Lietuvos bioetikos komiteto pirmininkas Eugenijus Gefenas "Akistatai" sakė, jog galime prisiminti nacius, viduramžius ar japonų filmą "Legenda apie Narajamą", kai į kalnus būdavo išvežami ir paliekami seni ir nukaršę žmonės. Tačiau tai patys baisiausi istorijos pavyzdžiai. O dabartinė realybė tokia. Visame pasaulyje tik vienintelė Olandija eutanaziją įteisino įstatymu. Jungtinėse Amerikos Valstijose tik mažutė, ne ką didesnė už Lietuvą Oregono valstija turi įstatymą, leidžiantį asistuoti savižudybei. Tai yra kai gydytojas beviltiškam ligoniui palieka priemones nusižudyti, tačiau pats nedalyvauja.
- Nors tose šalyse eutanazija legali, ji nėra populiari, - sakė E. Gefenas. - 1995 metais Olandijoje buvo atliktas tyrimas. Nustatyta, kad vadinamoji aktyvi eutanazija (kai gydytojas beviltiškam ligoniui suleidžia numarinančių medikamentų) pritaikyta tik 2,4 procento ligonių. Savižudybė su pagalba - 0,3 procento visų atvejų. E. Gefenas teigė, kad Olandijoje aktyvi eutanazija taikoma labai atsargiai: pirma, apie norą "išeiti" pacientas turi pareikšti pats, ir ne vieną kartą. Antra, nuspręsti turi keli gydytojai. Be to, eutanuotų ligonių palaikai turi būti duodami ištirti teismo medicinos ekspertams. Taigi net ir olandai, turintys daugiau slaugos namų, senelių pensionų ir lėšų slaugymui, apsidraudžia dėl galimo piktnaudžiavimo. O kas žino, kaip būtų Lietuvoje priėmus Eutanazijos įstatymą? Ar nepultume taip paprastai spręsti savo ekonomines problemas?
Beje, per 1997 metais atliktą Lietuvos gydytojų apklausą didžioji dauguma Eskulapo tarnų pasisakė už eutanaziją. Aktyviąją, pasyviąją ir vadinamąją savižudybę. Įvairioms eutanazijos formoms pritarė 74 procentai apklaustųjų, o 22 procentai (kas penktas gydytojas!) prisipažino savo praktikoje bent kartą pritaikę pasyviąją eutanazijos formą - nebetęsė beviltiškų ligonių gydymo. Beje, Jono Pauliaus II enciklikoje "Evangelium vitae" yra įdomi mintis: "Jei vilčių išgydyti ligonį nėra, reanimacijos nutraukimas nėra laikomas eutanazija. Tai tik susitaikymas su Dievo žmogui skirtu likimu". Taigi ir popiežius pateisina pasyviąją eutanaziją.
