Vytautas ŽUTAUTAS
Pirmadienis. Pirmoji darbo diena tapus tikrais europiečiais. Iš ryto visi, aišku, dalinasi įspūdžiais iš šventinių renginių. Jų tikrai užteko, kad tik būtų buvę noro dalyvauti. Tačiau norint visur galima surasti šaukštą deguto. Šeštadienį oficialiai buvo atidarytas Europos geografinis centras. Visi džiaugėsi, kad per pusantro mėnesio buvo sutvarkyta teritorija, pastatyta Europos centrą žyminti skulptoriaus G. Jokūbonio smailė su auksine žvaigždžių karūna. Gražu? Be abejo. Bet bėda, kad centras įrengtas ūkininko S. Stankevičiaus žemėje. Valstybė grąžino žmogui jo protėvių žemę ir vėl atėmė. Ūkininkas dėl jos bylinėjasi teismuose. Dar vienas šaukštas deguto tai, kad centrą už valstybės pinigus rengė didelis Lietuvos nepriklausomybės priešininkas, buvęs komunistų partijos sekretorius S. Giedraitis. Tuo metu, kai beveik visi pasirinko Lietuvos komunistų partiją, S. Giedraitis tapo Rusijos kompartijos Lietuvoje vadovu. Dabar jam Vilniaus apskritis davė milijoną centrui sutvarkyti. Aišku, žmogus turi ką nors dirbti - nejaugi dabar sėdėsi ant sofos ir metų metus barstysies galvą pelenais? Bet milijonus gauna ne kiekvienas. Šalia kolaboranto S. Giedraičio sukiojasi Seimo narys, Baltarusijos gerbėjas V. Einoris, jaučiama rusų verslininkų ranka, o ir darbai Europos centre dirbami pažeidžiant aplinkosaugos įstatymus.
Nepavyko ir socialliberalų renginys Lietuvą paversti šviesiausiu Europos tašku. Lietuva taip ir nenušvito. Ir visai ne dėl to, kad žmonės - prieš Europos Sąjungą. Kai kas specialiai tuo laiku šviesas išjungė, nes jiems nepatinka akcijos rengėjai, kiti akciją laikė betiksle. Ir, ko gero, jie teisūs, nes seniesiems europiečiams vis tiek aišku, kad prie jų šliejasi elgetos. Kokį rodiklį bepaimtum, visur atsiliekame. Ir smarkiai. Gyvename net 15 metų trumpiau nei senieji europiečiai, nors mus gydo daugiausia gydytojų, važinėjamės senais automobiliais, o apie kitus ekonominius rodiklius net gėda kalbėti. Atsilikome dvidešimčia metų. Tad vysimės daug metų ir nėra pavojaus, kad aplenksime kokią nors Vokietiją ir tada jie pamatys mūsų nuogus užpakalius. Jei kada ir aplenksime, tai jau tikriausiai turėsime už ką ir kelnes nusipirkti. Dabar europietiškom kainom kainuojančius rūbus iš lietuviškų atlyginimų perkame tik skudurynuose. Jau dabar važinėjantieji po Europą puikiai žino, kad daugelis prekių kainuoja tiek eurų, kiek pas mus litų. Taigi važiuodami į Briuselį ir džiaugdamiesi, kad oro uoste stovite eilėje, skirtoje Europos šalių piliečiams, prieš eidami į kavinę pietauti gerai pagalvokite. Daug pigiau bus užkrimsti atsivežtų lašinukų.
O per televiziją rodė aires merginas, kurios džiaugėsi, kad Europos Sąjunga didėja. "Mums labai patinka, kai kas nors didėja. Ir kuo daugiau, tuo smagiau", - šypsojosi korespondentui alaus išgėrusios airės.
Antradienis. Kai užsisėdi kabinete beskaitydamas rankraščius, kiekviena, kad ir nedidelė, išvyka - didelis malonumas. Važiuoju per Raseinius, Šiluvą, Tytuvėnus į Kelmę. Stebiu, ar galėtų tuo keliu važiuoti ir senasis europietis iš kokio Paryžiaus ar Lisabonos. Tikrai galėtų. Keliai normalūs, vaizdai pro langą - puikūs. Užsieniečiui būtų įdomios ir apleistos, apgriuvusios sodybos, fermos be stogų. Nereikia jų bijoti parodyti, nes ir pas juos ne viskas taip gražu. Nors Danijos laukai be piktžolių, visi keliukai išasfaltuoti, o troleibusai nudažyti, aptriušusių namų ir nugriuvusių narkomanų galima pamatyti sostinėje Kopenhagoje esančiame Kristianijos kvartale. Apleistų vienkiemių sulūžusiomis tvoromis pats mačiau važiuodamas per Ispaniją. O kai kurios mūsų kavinės ir restoranai tikrai nenusileidžia ir dar geresni kad ir už Prancūzijos užeigas. Kiekvienas gali sustoti papietauti Karpynėje šalia Raseinių. Žuvies skanumas - pirštus nusilaižysit, o tokią aplinką, kai už lango tiesiog šokinėja karpiai, mažai kur rasi.
Tytuvėnuose užsukome į "Sedulos" poilsiavietę. Dar prieš kelerius metus tai buvo laužynai. Namukai baigė sugriūti, lovos laikėsi tik ant plytų. Apie peles ir tarakonus nėra ką ir kalbėti. Viskas iš pagrindų pasikeitė, kai poilsiavietę nusipirko verslininkas iš Kelmės Petras Račkauskas. Dideliais langais šviečiantys rąstiniai nameliai į vidų vilioja medienos kvapu. Statybininkai dar dirba viešbutyje, jau įrengti vandens kalneliai, poilsiautojų laukia valtys ir vandens dviračiai. Verslininkas žino, kad vasarą čia nebus nė vienos laisvos vietos ir investicijos po kelerių metų atsipirks. Žmogų jaudina kitos problemos. "Labai trūksta darbininkų, - guodžiasi Petras. - Praėjusią savaitę net penkis girtuoklius išvariau. O ką priimti į jų vietą?" Gal gerai dirbantieji išvažiavo ar dar išvažiuos į Angliją ar Airiją, o mums teks darbui verbuoti pakistaniečius ar juodukus? Šie nors ir ne per geriausi darbininkai, bet bent negirtuokliauja.
Grįždamas atgal, važiuodamas pro Nemakščius, prisiminiau rytą skaitytą nuolatinės mūsų skaitytojos iš šio miestelio Danutės Jagminienės laišką. Ji gyvena blogiau nei verslininkas iš Kelmės Petras Račkauskas. "Nieko mes vidury miškų nematom, kaimo žmonės praminti "runkeliais", įstoję į Europą netikime geresniu gyvenimu, - rašo Danutė. - Atėmė mūsų asmeninio ūkio žemę, atėmė rublinius indėlius, kurių jau nesitikime atgauti. Nerandame niekur teisybės. Dėl žemės kreipėmės į teismą, bet niekaip nepataikom parašyti pareiškimą. Įrodymų netrūksta, bet teismas vis atidedamas, nes tiesiog ieško kabliukų. Tai pareiškimo forma bloga, tai straipsniai ne tie. Daugiau netikiu jokia valdžia, nes jai paprastas žmogus - nieko vietoje. Buvau Socialdemokratų partijos narė, bet jau daugiau kaip metai išėjau, nes supratau, kad valdininkai žiūri tik savo gerovės".
Toliau Danutė prisimena "Akistatos" šventes Žemaitijoje, prisimena laikraščio darbuotojus ir klausia, kur dingo Raselė, kuri jai labai patiko. Galime tik pasidžiaugti, kad "Akistatą" šiais metais aplankė gandras. Rasa pagimdė būsimąjį Lietuvos galiūną - daugiau nei 4 kilogramus sveriantį Simoną.
Trečiadienis. Nesu Valančiaus draugijos narys, tad prireikė pasipildyti alkoholio atsargas. Iš anksto buvau nusprendęs, kad jei pardavėja paprašys paso, paliksiu prekes prie kasos ir keliausiu į kitą parduotuvę. Juk turėtų būti ir tokių parduotuvių, kuriose vadovaujamasi sveiku protu. Savo žilą barzdą patampyti kasininkei leisčiau, bet rodyti dokumentus vien dėl to, kad parduotuvių savininkai šitaip terorizuoja Seimą - jokiu būdu. Parodyti dokumentus nesunku, kiekvienas kokį nors pažymėjimą turime, bet tai jau - principo reikalas. Sveiku protu nesuvokiamas sprendimas visada sukelia priešpriešą.
Vakare per LNK varžėsi muzikantai. "Lietuviai, kokie jūs patriotai, kad nebalsuojat už savus?" - ragino vedėjas Algis Greitai. O kurie savi? Jei nesate muzikos žinovas, iš pavadinimo tikrai neatspėsite, kuri grupė iš Lietuvos, o kuri - iš Latvijos. "Skamp" ir "The Hobos". Iš dainavimo irgi neatspėsite, nes abi dainavo angliškai. Galų gale "Skamp" savo gerbėjams padėkojo irgi angliškai. Tai kurie jų - savi? Europėjame ne dienomis, o valandomis.
Sekmadienis. Į savaitės pabaigą Europos tema jau lyg ir nueina į antrąjį planą, tačiau neužmirštama. Ir kaip užmirši, jei nuėjęs į vaistinę daugiau moki už vaistus, o parduotuvėse - už prekes. Sveikatos apsaugos ministras įrodinėja, kad vaistai nebrangs, bet vaistinėse situacija kitokia. Tuo įsitikinau pats pirkdamas česnako kapsules. Tai paprastos kapsulės normaliai kraujotakai palaikyti. Kol nebuvome ES nariai, kapsulių pakuotė kainavo 17 litų 1 centą, o nauja kaina - 17,86 lito. Pirmadienį SAM ministras J. Olekas žurnalistus kviečia į pusryčius, kuriuose aiškins, kad vaistai nebrangs.
Europos temą šiandien priminė ir "EuroNews" žinios. Šiaip patekti į šias žinias Lietuvai labai nelengva. Žiūriu jas kasdien, tad galiu pasakyti, kad Lietuva buvo parodyta tik kai vyko prancūzės aktorės žudiko teismas, taip pat minėtas R. Pakso skandalas, o įstojimo į ES dieną rodė A. Brazauską, su svita vaikščiojantį Gedimino prospektu ir gurkšnojantį alų. Šiandien "EuroNews" žiniose sukamas siužetas, kad vos ne pusė bilietų lėktuvuose į Londoną perkami į vieną pusę, o bilietą reikia užsisakyti vos ne prieš mėnesį. Pilni į Angliją ir Airiją iš Vilniaus išvažiuoja ir autobusai. Išvažiuoti labai paprasta. Į daugelį Europos šalių nereikia net paso - užtenka identifikavimo kortelės. Pagalba ieškantiesiems darbo ES šalyse suteikiama Lietuvoje. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kitų didesnių miestų darbo biržose jau veikia "Eures" biurai, kuriuose norintieji išvykti gali gauti kvalifikuotą pagalbą. Ir ne tik apie darbo vietas, bet ir gyvenimą, socialines bei sveikatos apsaugos sąlygas, mokesčius. Važiuoja žmonės ieškodami geresnio gyvenimo, tačiau jį randa ne visi. Pažįstama pasakojo, kad jos sūnus išvyko į Airiją. Dirba ekspeditoriumi. Paskaičiavome, kad sumokėjus už butą ir maistą, per savaitę lieka 100 eurų. Per mėnesį liks 1 380 litų. Iš šitų pinigų reikės apsirengti, nusipirkti kokį nors daiktą. Tad daug susitaupyti nepavyks. Norint tiek galima uždirbti ir Lietuvoje. Aišku, išvažiuoti jaunam gal ir verta jau vien dėl to, kad svečioje šaly, toliau nuo tėvų ir patarėjų, žmogus greičiau išmoks gyventi savarankiškai. Tačiau kai tau per penkiasdešimt ir moki tik lietuviškai ir žemaitiškai ar dzūkiškai, tie uždirbti 1 000 litų išlįs per gerklę. Nuolatinė psichinė įtampa, sunki esant tokio amžiaus adaptacija, jausmas, kad esi niekam nereikalingas, o ir nemėgstamas darbas tikrai neverti tų pinigų. Aukotis dėl to, kad aplinkiniams galėtum pasakyti, jog ir tu dirbi Londone, - neverta. Tuo labiau kad ir Lietuvoje darbų užtenka. Štai oficiali statistika: nedarbo lygis Lietuvoje gegužės 1-ąją buvo 7,5 procento, teritorinėse darbo biržose buvo registruota 16 700 laisvų darbo vietų, iš jų 13 000 - nuolatiniam darbui. Trakų rajone nedarbo lygis - 2,5 procento, Vilniuje - 4 procentai. Tai ko važiuoti į Londoną ar Dubliną plauti užpakalių seneliams, jei galima važiuoti į Vilnių? Ir susirasti geresnį darbą nei užpakalių plovimas, nors, aišku, ir šį darbą kas nors turi dirbti. Ir už jį reikia mokėti tikrai daugiau nei dabar mokama kad ir tame pačiame Londone.
O vakar ir užvakar paminėjome Spaudos dieną. Šventėme atsakančiai, bet antradienio laikraščio numerį parengėme.
