Giedra AKAVICKIENĖ
Šeštadienio rytą daugelis telšiškių skubėjo iš didžiojo turgaus namo pilnais krepšiais. Luokės gatvėje gulėjo leisgyvis vyriškis, tačiau praeivių gailesčio nesulaukė. Kadangi vieta nenuošali, pro gulintįjį ėjo ir ėjo žmonės. Visi jie buvo be galo užsiėmę arba labai abejingi.
Išankstinis visuomenės nusistatymas
Iškvietusi Greitąją medicinos pagalbą, stebėjau gatvę: žmonės lėkė pro šalį tarsi gulinčiojo visai nebūtų, nė vienas nesustojo paklausti, kas nutiko, gal reikia iškviesti pagalbą. Nors visi gerai žino, kad pagalbos tarnybų telefonai nemokami, nė vienas nesiteikė išsitraukti savo mobiliojo ryšio telefono.
Praeivių klausdama, kodėl jie tokie abejingi gatvėje gulinčiam žmogui, iš anksto žinojau, ką jie atsakys. "Juk tai girtuoklis, narkomanas, "bomžas". Kam tokia žmogysta gali rūpėti?" - kaip susitarę sakė jie.
Tačiau ar tikrai tam žmogui taip ir reikia? Ar tikrai jis eilinis alkoholikas? Tai išankstiniai nusistatymai ir abejingumas. Jeigu tai esą degradavusi asmenybė, vis tiek negalime leisti numirti gatvėje vaikų akivaizdoje.
"Nevažiuosime, skambinkite policijai"
Surinkus Greitosios medicinos pagalbos numerį, susidarė įspūdis, kad felčerė buvo nepatenkinta skambučiu. "Pažiūrėkite, jeigu girtas, nevažiuosime, skambinkite policijai", - pareiškė ji.
Teko sumeluoti, kad nuvažiavau mašina ir nebegaliu pažiūrėti, ar gatvėje gulintis pilietis girtas, ar ne. Taip ir nesupratau, kodėl praeivis turi prikišęs nosį uostyti, ar leisgyvis vyriškis skleidžia kokį nors kvapą? Juk padėti į bėdą patekusiems žmonėms privalo specialiosios tarnybos.
Prisipažinsiu, kad pamačiusi gatvėje gulintį žmogų negaliu praeiti pro šalį tarsi nieko nebūtų. Tad daug kartų esu kvietusi Greitąją medicinos pagalbą ir visada susiduriu su tuo pačiu. Felčerė įkyriai liepia nustatyti, ar nelaimėlis girtas, ir kviesti policiją.
Abejingumo kaina gali būti gyvybė
Savo ruožtu pareigūnai ne kartą aiškino, kad sąmonę praradusių piliečių vežti į Policijos komisariatą jie negali. Kas policijos vienutėje suteiks medicininę pagalbą? Nesąmoningų, sunkios būklės piliečių policininkai vežtis neturi teisės, o medikai taip pat jų kratosi. Tai kas belieka nejudančiam ant grindinio žmogeliui - mirti gatvėje šimtų žmonių akivaizdoje?
Mūsų visuomenės abejingumo svetimo nelaimei pavyzdžių yra daugybė. Autobusų stotelėje jaunuoliai pagrobė panelę ir, įsikišę į mašiną, nuvažiavo, nes niekas iš stovėjusiųjų taip ir nedrįso jos užstoti. Jeigu gatvėje gauja muša žmogų, taip pat niekas nesikiša, tik užsidaro langines, kad mušamojo aimanos netrukdytų miegoti.
Nebūkite abejingi kitiems ir, pamatę gulintįjį gatvėje ar spardomą žmogų, nedelsdami praneškite specialiosioms tarnyboms. Įsivaizduokite, jeigu jūsų artimas žmogus arba jūs patys pakliūtumėte į panašią bėdą, ar norėtumėte nesulaukę pagalbos gyvenimą baigti tiesiog gatvėje?
Autorės nuotrauka
Mirštančiojo gatvėje gelbėjimas - jo paties reikalas.
